GALILĖJIEČIŲ

Šilta, saulėta rugsėjo 12-osios popietė Vilniuje. Iš skirtingų miesto vietų į vieną Savanorių gatvės namo kiemą skuba penketas žmonių. Trečią valandą jie sėda į melsvos spalvos lengvąjį automobilį, kuris, vis didindamas greitį, greitai pasiekia miesto pakraštį ir pasuka vakarų pusėn. Sėdintieji mašinos viduje lengviau atsikvepia: iki galutinio kelionės tikslo – vakarinių 18 val. šv. Mišių Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) atlaiduose – pakankamai laiko. Kiek atsipūtę ir patogiau įsitaisę, bendrakeleiviai pradeda šnekučiuotis.

J. pradeda: ,,Man kasmet rūpi nuvažiuoti į Šiluvos Švč. Mergelės Gimimo atlaidus. Su šeima nuo mažens važiuodavome – turbūt daugiau nei 30 metų šitaip. Seniau žmonės, atvykę kelioms dienoms, galėdavo nakvoti bažnyčioje. Suguldavo kas kur, ant suolų ar kur kampe susiriesdavo, bet dažniausiai net nemiegodavo – melsdavosi. Sako, kad žmogus važiuoja prie jūros, kad ten, prie bekraštės stichijos, galėtų pasijusti savimi. Taip yra ir su Šiluva, Dievo Motinos pėdų palytėta žeme. Skubi suklupti prie Marijos kojų, per jos užtarimą gauni malonių, išgyveni stebuklingą Dievo prisilietimą, pajunti Jo gailestingumą. Suvoki, kad viskas tau yra dovanota! Į Šiluvą veži ir kitų žmonių prašymus pasimelsti. Kaip svarbu melstis už kitus! Atlaidai – malonės metas. Dvasinė puota. Vasarą sapnavau vieną sesę iš galilėjiečių bendruomenės. Sapne ji sėdėjo prie gausiai valgiais nukrauto stalo ir vaišinosi. Man net seilės nutįso nuo tokio vaizdo. Kaip vėliau paaiškėjo, minėta sesė tuo metu dalyvavo Žemaičių Kalvarijos atlaiduose... Man taip gražu matyti marias žmonių prie Apsireiškimo koplyčios, atrodo, visa Lietuva eina keliais aplink šventąjį akmenį, ant kurio pasirodė Švč. Mergelė Marija, bučiuoja jį... Smagu dėl Lietuvos, galvoju, kad Dievas jos pasigailės. Kad Jo malonė per tuos į atlaidus atvykusius piligrimus apims daugelį.“

Pasakojimą trumpam nutraukia mašiną vairuojančio galilėjiečių naujoko E. balsas. Jis trumpai, vyriškai primena, kad pagal hebrajų laiką tarp 16–18 val. kalbama Vakarinė liturginė valanda. Kaip nepaklusi tikslumą ir tvarką visame kame mėgstančiam tikėjimo broliui? R. skubiai išsitraukia liturginį maldyną ir visi penki bendrakeleiviai trumpai draugiškai pasiginčiję – kalbės ar giedos ir jei giedos, tai pagal kokią melodiją – vieningai pradeda: ,,Dieve, ateik man padėti...“ Užbaigus Vakarinę liturginę valandą, keleiviai pajunta pakilimą ir poreikį eiti toliau – prie šlovinimo giesmių. Lengvojoje mašinoje, dideliu (bet leistinu) greičiu lekiančioje per vakarėjančią vidurio Lietuvą, nuvingiuoja, nubanguoja nesibaigiančių giesmių pynės...

Kai išsibaigia giesmių resursai, penkiese trumpam prityla. J. toliau tęsia savo mintis: ,,Labai norėjau važiuoti į Šiluvos atlaidus būtent vakare. Manyje gyvi kelių metų senumo atsiminimai, kai su mama ir keliomis sesėmis galilėjietėmis buvome atvykę į šitą šilto vakaro apgaubtą miestelį. Pakerėjo ramybė, vakare gali geriau susikaupti maldai, pabūti su mintimis, mažiau žmonių. Vakaras atlaidams suteikia kitokį charakterį, tyloje geriau jaučiamas Dangaus prisilietimas, lengviau išgirsti, ką kalba Dievas.“

J. (kita sesė galilėjietė, tik vardas prasideda tuo pačiu inicialu) antrina: ,,Mane taip pat kasmet traukia apsilankyti Šiluvos atlaiduose. Pradžia buvo dar studijų laikais. Nuo to laiko į Šilines atvažiuoju kasmet, neretai net po kelis kartus. Čia taip gera ir gražu. Nepamirštu ir atlaidų prasmės: at­lai­dai yra lai­ki­no­sios baus­mės už nuo­dė­mes, ku­rių kal­tė jau pa­nai­kin­ta, at­lei­di­mas Die­vo aki­vaiz­do­je.“

Į pokalbį įsitraukia R.: ,,Dievui tikrai žinomi visi mūsų keliai ir mintys. Prieš kelias dienas klausiau Marijos radijo laidos iš Šilinių atlaidų. Joje kalbėję kunigai vieningai pažymėjo išskirtinę vakarinių šv. Mišių atmosferą: už koplyčios leidžiasi saulė, aikštėje vis ilgėjantys jos spinduliai švelniai liečia šv. Mišių dalyvių galvas, prityla garsai, nurimsta miestelio gyvenimas – visa palinksta Šventosios Dvasios dvelksmui ir veikimui. Jei rytmetinis atlaidų laikas išsiskiria džiugesiu, emocija, tai vakarinis laikas pakeri gyliu, susikaupimu, ramybe, įsiklausymu. Po šių laidos dalyvių minčių pagalvojau, kaip palaiminta pabūti tokioje vietoje vakare. Juolab, kad ir pati panašią patirtį turėjau prieš keletą metų nuvykusi su keliomis sesėmis galilėjietėmis į atlaidų vakarines šv. Mišias... Tik nemaniau, kad pavyks šiemet nuvykti. Praėjus kelioms dienoms po minėtos Marijos radijo laidos – netikėtas sesės J. pasiūlymas prisijungti prie vykstančių į vakarines Šilinių atlaidų pamaldas! Ir darbo, ir visi kiti reikalai stebuklingai susitvarkė, nekilo jokių trukdžių vykti... Valio, pirmyn. Ir ačiū Dievui.“

Kartu važiuojanti vienos galilėjiečių naujokės sesutė L. tyliai prasitarė, kad iki tol niekada nėra buvusi Šilinių atlaiduose. Bet likimas ją visą laiką ,,vedžiojo“ aplink Šiluvą. Šiandien, matyt, atėjo laikas užsukti į svečius pas Motinėlę... Mintyse kiekvienas jai palinkime neišdildomų įspūdžių.

Mašina artėja prie Raseinių. Oras drėgnas, bet neįtikėtinai šiltas. E. taip pat pamažu atsiveria: ,,Šiluvos atlaiduose dabar būnu dažnai. Pirmą kartą į Šiluvą patekau dar sovietiniais laikais, tuomet man buvo kokie trylika metų. Kartu su manim ir tėveliu iš Plungės į Vilnių vykęs tėvelio draugas profesorius tąkart mums pasiūlė užsukti į įdomų miestelį. Ten Šiluvos koplyčioje žiūriu – profesorius atsiklaupia, meldžiasi... Aš tąkart neišdrįsau... Gal 10 metų po to vis apie tai galvojau: kodėl neatsiklaupiau??? Maždaug 2006 m. pasitaikė proga važiuoti į Šiluvą, tuomet jau priklaupiau, persižegnojau ir – atlėgo... Po to esu ne kartą atvykęs su bendradarbiais, bendruomene, šiaip. Dabar jau atsirado trauka. Įsiminė kartą matyta jaunimo procesija, pėsčiomis einanti į Šiluvą. Man, dar gana jaunam žmogui, toks vaizdas paliko stiprų įspūdį...“

Dar nebaigus E. pasakoti, kelio priekyje, už medžių viršūnių pasirodė didingas, baltas 44 metrų aukščio Šiluvos Apsireiškimo koplyčios bokštas – kelionės tikslas pasiektas! Miestelio pakraštyje, automobilių stovėjimo aikštelėje palikę mašiną, greitu žingsniu nuskubėjome link Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos. Aikštėje tikėjomės suspėti įsilieti į Rožinio procesiją ir... mums pasisekė. Po rožinio visi patraukėme į bazilikos vidų: būtent ten, o ne aikštėje, dėl neaiškių oro sąlygų 18 val. turėjo prasidėti šv. Mišios. Bazilika pasitiko svetingai atvertomis durimis, kaip nuotaka pasipuošusi baltais nuo lubų besileidžiančiais kaspinais. Išsiskirstėme kas sau: kam norėjosi arčiau altoriaus, kam – į vidurį, o kas stojo į ilgą eilę prie belaukiančių išpažinties. Eucharistijos liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kartu koncelebravo Ukmergės dekanato kunigai. Viduje prisirinko pilna tikinčiųjų, bet grūsties nebuvo – jaunieji savanoriai puikiai tvarkėsi su savo pareigomis.

Po šv. Mišių, sutaikyti su savimi bei gavę iškilmingą arkivyskupo palaiminimą, neskubėdami patraukiame į rausvėjančio vakaro apgaubtą aikštę. Ir tuoj gauname dovaną – tylą, ramybę, jaukumą, vienio pajautimą. Kojos pačios suka link koplyčios. Jos siluetą saulėlydis įrėmino šviesesniame, nei kitur, dangaus plotelyje. Apie mūsų gyvenimą žemėje rodo pats dangus. Pakelkime akis: dažną dieną danguje galime išvysti nepaaiškinamo dramatizmo, besikaitaliojančio šviesos ir tamsos žaismo, sūkurių, linijų, keistų debesų konfigūracijų, vėjo, neįtikėtinai greitai besikeičiančių vaizdų! Tempas ir drama – kaip iš mūsų dabartinio gyvenimo.

Koplyčioje tyliai medituoja prieš Švč. Mergelės Marijos skulptūrą pagarbiai suklupę maldininkai, retkarčiais pasigirsta kiek garsesnis vieno kito keliais aplink šventąjį akmenį einančiojo kojų čiužesys. Prisėdame viduje ant suolų. Staiga prisimenu kelionėje į Šiluvą išgirstą E. pasakojimą, atsistoju, šyptelėjusi pasisuku į E., sėdintį ant suolo, ir tyliai paerzinu: ,,Ar nesigailėsi?“ E. supranta užuominą, tuoj atsistoja, draugiškai linkteli ir tyliai įsilieja į būrelį, besukančių keliais ratus aplink šventą vietą.

Link mašinos patraukėme jau visai įvakarojus. Atsisveikindama su pirmadienio atlaidų dalyviais, Šiluva nusidažė purpuru spindinčia padange, kurioje ,,plaukiojo“ begalė mažyčių tamsių debesų laivelių. Tikrai, mes visi gyvenimo Kelyje skubame į tą pačią pusę.

Prie mašinos patamsyje greitosiomis sausai perkandę ir iki soties prisijuokę iš J. aikštelėje atlikto gero, nors ir neįprasto, darbo atsitiktinai sutiktai moteriškei, suskubome namop. Maldinga dvasia nepaliko visos kelionės atgal metu: kalbėjome Naktinę, padėkos maldas Marijai, Dievui, iki užkimimo patys traukėme giesmes ir klausėmės jų įrašų. Automobiliu skrosdami tamsą, viduje jautėmės lyg mažas galilėjiečių desantas, grįžtantis iš specialios užduoties: ne tik patiems pelnyti Dangaus malonę, bet jos parvežti visai bendruomenei, mūsų artimiesiems, bendrakeleiviams. Juolab, kad rugsėjo 12-oji – ypatinga diena: švenčiamas ne tik Švč. Mergelės Marijos gimimas, bet ir Marijos vardo diena.

Žmogaus gyvenime būna visko: ir džiugių, ir liūdnų akimirkų. Mes, katalikai, už viską dėkojame Viešpačiui; Jis myli visus žmones ir geriau žino, kokiu keliu mus vesti į Išganymą. Verta prisiminti kartą per katechumenatą Galilėjiečių bendruomenės vadovo kunigo E. Merkio pasakytas mintis apie dėkingumą. Kalbėta apie paštininką, kuris atneša dėžę su dovana. Mums smagu ir netikėta! Iš tikrųjų visi mėgstame gauti dovanų: jos mus pradžiugina, mes jomis ilgai gyvename. Nelauktai, praėjus kuriam laikui po malonios staigmenos, mus pasiekia kita dovana. Vėl džiaugsmas, šypsenos, laimės pojūtis! Tai ženklas, kad mes kažkam esame labai svarbūs, mylimi, brangūs! Po to dar ne kartą mums siunčiamos dovanos, bet... vieną dieną jos baigiasi. Keistas jausmas, prie jų taip pripratome, lyg jas nuolat gauti būtų savaime suprantamas dalykas. Sugrįžtame į pradžių pradžią: bandome prisiminti, kas siuntė... O varge, mes nei siuntėjo adreso nepasilikome, nei... padėkojome...

Vieną ankstų šeštadienio rytą su vaikais – ką tik aukštojo mokslo studijas baigusia dukra ir sūnumi, būsimu abiturientu, – išsiruošėme į padėkos kelionę: Šiluva–Tytuvėnai–Palendriai. Plačiai žinomas lietuvių pamaldumas Šiluvos Dievo Motinai. Ten, Lietuvos vidury, daugiau nei prieš 400 metų įvyko pirmasis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Europoje. Kokia gili, toli žvelgianti ir rūpestinga Dievo meilė negausiai tautelei Europos pakraštyje! Švč. Mergelės pasirodymas atgaivino ir pagilino lietuvių tikėjimą, jo dėka galėjome pakelti būsimus nelengvus, net žiaurius istorijos išmėginimus, kurių mūsų tautos kelyje tikrai netrūko.

Malda – asmeninis pokalbis su triasmeniu Dievu, su Švč. Mergele Marija, kitais šventaisiais. Tikintieji iš asmeninės patirties puikiai žino, kaip gražiai įsikūnijusio Žodžio Motina lydi ir globoja mūsų žmones, kiekvieną, kuris bėga prie Jos, šaukiasi Jos pagalbos ir prašosi užtariamas (plg. Šv. Bernardo malda). Skubėjome ir mes, kad spėtume tą šeštadienį atvykti į 10 val. šv. Mišias Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje.

Ramus, šiltas, saulėtas šeštadienio rytas Šiluvoje. Aukštuose medžiuose prie šventovės rytinis paukščių klegesys – „Šlovinkite Viešpatį, padangių paukščiai, garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius“ (Dan 3, 80). Bazilikos viduje nedaug žmonių: keletas miestelio moteriškių, keletas vienuolių ir keli prašalaičiai. Melsdamiesi žiūrėjome į stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą ir dėkojome už išklausytas maldas, atsiųstą pagalbą ir paramą, už rūpinimąsi šeima, vaikais, už užtarimą prieš Viešpatį. Tą saulėtą šeštadienio rytą maloningojo paveikslo apkaustai (auksakalio Lauryno Hofmano darbas, atliktas iš susikaupusios daugybės votų) švytėjo akinamai baltai. Švč. M. Marija su Kūdikiu atrodė nepaprastai puošniai, iškilmingai, lyg dangaus debesyse sėdėtų. Paveikslas restauruotas 2006 m., vainikuotas dabartinio popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis aukso karūnomis.

Šio malonėmis garsaus Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo kilmė apipinta įvairiausioms istorijomis. Yra pasakojama, kad paveikslas neva atrastas miške, kita versija – kad jis buvęs paslėptas iškastoje skrynioje su vadinamuoju Šiluvos bažnyčios lobiu. Manoma, kad Motinos su Kūdikiu paveikslą veikiausiai sukūrė vietinis dailininkas XVII a. 3 dešimtmetyje. Daugiau apie įžymias Šiluvos relikvijas galėjome sužinoti muziejuje, įrengtame naujai pastatyto Piligrimų informacijos centro pirmame aukšte, į kurį užsukome po šv. Mišių bazilikoje. Sesutė vienuolė mūsų nedidelei grupelei viską maloniai aprodė, papasakojo apie muziejaus įdomybes. Apžiūrėję centre veikusią dailininkės, Šiaulių „Sandoros“ pagrindinės mokyklos dailės mokytojos Aldonos Traškinienės paveikslų parodą „Sibiro Alma Mater“ bei neskubėdami pasigrožėję centrine Šiluvos aikšte, pasukome link pagrindinės maldininkų traukos vietos – Apsireiškimo koplyčios. Ji mus sutiko plačiai atvertomis durimis, už kurių dvelkė tyla ir ramybė – puiki galimybė susikaupti vidiniam pokalbiui su Dievo Motina. Pokalbiui, kuriam nereikia žodžių. Suklumpam prieš Nuolankumo įsikūnijimą ir keliais einame apie akmenį, įmontuotą į koplyčios altoriaus pamatus. Ant jo, kaip yra manoma, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Nors trumpam sumažėsim, ištirpsim, išsivalysim – sugrįšim į save.

Kita padėkos kelionės vieta, į kurią pasukame po Šiluvos, – netoliese, tik už 8 km, esantis Tytuvėnų miestelis. Mūsų tikslas – bažnyčia, dedikuota Švč. Mergelei Marijai Angelų Karalienei, pašventinta dar 1635 m. lapkričio 1 d., bei šalia esantis naujai restauruotas bernardinų vienuolynas.

Tik įėjus į vienuolyno kiemą kairėje pusėje yra Šventųjų laiptų, arba Kristaus laiptų, koplyčia. Prieš kelerius metus teko būti kitoje šventoje vietoje – Romoje šalia Laterano Šv. Jono bazilikos esančioje koplyčioje, kurioje irgi yra Šventieji laiptai. Manoma, kad, eidamas Kryžiaus kelią, Kristus šešis kartus Piloto rūmuose lipęs 28 laiptelių marmuriniais laiptais. Imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena šiuos marmurinius Piloto rūmų laiptus, kaip Kristaus kančią primenančią bei Jo krauju apšlakstytą relikviją, IV a. pabaigoje pargabeno į Romą. Pagal tuos laiptus vėliau ir kitur buvo statomos Šventieji laiptų koplyčios, viena jų – Tytuvėnų bernardinų vienuolyne.

Kiekviename Tytuvėnų Kristaus laiptų koplyčios laiptelyje po stikliniu gaubtu įmontuotos relikvijos – iš Palestinos parvežta šventa žemė. Tradiciškai Kristaus laiptų koplyčių maldininkai Šventaisiais laiptais lipa keliais, kalbėdami atitinkamas maldas. Tytuvėnuose kalbama pradžios malda: „Už ką, Viešpatie, priimi šį pažeminimą, kančią ir gėdingą mirtį? Tu atsiteisi už mano puikybę, už mano neklusnumą dangiškojo Tėvo valiai, kuri pareikšta per dešimt Dievo įsakymų ir per mano sąžinę. Šią valandą reikšdamas Tau, Viešpatie Jėzau, padėką ir meilę, noriu susikaupti maldoje ir atnaujinti savo pasiryžimą visiškai Tau pasiaukoti“; vėliau tam tikros maldos lipant Šventaisiais laiptais bei pabaigos malda: „Gerasis Jėzau! Dėkoju, kad leidai man eiti šiais Tavo kančios laiptais. Priimk menkus mano apmąstymus, maldas ir intencijas, dangiškasis Tėve! Pasigailėk manęs ir visos žmonijos, už kurią mūsų Išganytojas tiek daug kentėjo. Tegul Jo kančia atveda prie Tavęs. Amen.“

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje matėme žymų paveikslą – Švč. Dievo Motina su Kūdikiu ant rankų. Jame Kūdikis pavaizduotas dešinę ranką ištiesęs laiminti, o kairėje rankoje prispaudęs prie savęs laiko Šventąjį Raštą. Įdomu, kad Tytuvėnų miestelio herbe vaizduojama sidabrinė bažnyčia su auksiniais kryžiais ir skulptūrėle centrinio bokšto nišoje. Beje, vienuolynas yra puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys, beveik baigtas restauruoti ir jau atviras lankytojams.

Mums pasisekė: susirinko grupelė besidominčiųjų ir buvo organizuota ekskursija po Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblį. Teigiama, kad šis statinys beveik nepakito nuo jo pastatymo laikų. Buvo įdomu patekti į kažkada nuo pasauliečių akių paslėptą pastato dalį, pajausti vienuoliško gyvenimo atmosferą: tylą, maldingumą, buitinį minimalizmą, asketiškumą.

Už bažnyčios didžiojo altoriaus yra išėjimas į antrą presbiterijos aukštą. Užlipome siaurais, suktais laiptais į vienuolių choro antrą aukštą, pasėdėjome vienuolių suoluose. Čia vienuoliai galėjo ateiti tiesiai iš savo celių, esančių antrame aukšte, nesutikę į bažnyčią užėjusių pasauliečių. Prieš altorių su Jėzaus skulptūra bernardinai bendrai kalbėdavo ir giedodavo įvairias maldas, Liturgines valandas: Aušrinę – vidurnaktį, Primą – 6 val. ryto, Terciją – po konventualinių Mišių, vidurdienį – Sekstą, vakare – Kompletą, švenčių dienomis vakarais giedodavo mišparus, aukodavo šv. Mišias. Apžiūrėjome kuklias vienuolių celes, kuriose tilpo tik stalas, kėdė, krosnis ir lova. Buvo įdomu sužinoti, kad vienuoliai turėjo ir vadinamą karcerį – specialią tamsią patalpą prasižengusiems vienuoliams. Čia, kaip ir kituose vienuolynuose, buvo laikomasi regulos. Griežta Pranciškonų ordino regula ypač akcentuoja neturtą. Ekskursijos gidė papasakojo, kad kartą, mirus vienam vyresnio amžiaus vienuoliui, buvo tvarkoma jo celė ir po lova atrasti keli paslėpti žirniai. Šie žirniai tapo svarbiu kaltės įrodymu, neleidusiu minėto mirusio vienuolio palaidoti brolių bernardinų kapinėse, už šį prasižengimą jo palaikų vieta tebuvo tarp pasauliečių kapų. Anot gidės, šį pavyzdį, iliustruojantį vienuoliško gyvenimo griežtumą, asketiškumą, paklusnumą, regulos taisyklių laikymąsi, mėgstąs pasakoti kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis.

Labai graži pastatų architektūra, ypač didelį įspūdį paliko uždaras stačiakampis kiemas – kluatras, kurio viduryje puikiai prižiūrima veja ir gėlynas. Po kluatro skliautais kažkada vaikščiodavo vienuoliai, slėpdamiesi nuo kaitrios saulės ar merkiančio lietaus. Iš viso bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblį sudaro net 11 į kultūros vertybių registrą įrašytų atskirų objektų. Tytuvėnų ansamblis yra Jono Pauliaus II piligrimų kelio programos dalis, šia programa siekiama įamžinti palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę po Lietuvos šventoves.

Nuo Tytuvėnų važiuojame link Kelmės, esančios už 19 km. Pravažiavę Kelmę, pasukome šiaurės kryptimi, kur už 11 km bekraščių laukų platybėse išvystame Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Šioje atkampioje, vėjų gairinamoje vietovėje tvyro neįprasta tyla, kurią kartkartėmis sutrikdo tik žiogelių čyravimas, linguojančių smilgų šlamėjimas. Čia gali pajusti Dievo rankų sukurtos gamtos pirmapradį grožį, jos jėgą, laisvą, tikslų, harmoningą ir prasmingą buvimą tuo, kuo esi sukurtas ir pavadintas. Eidami pievoje išmintu takeliu link vienuolyno bažnyčios, netoliese matėme apie kažkokį augalėlį betriūsiantį benediktinų vienuolį. Kukli, tamsi apranga, žemai ant veido užleistas gobtuvas, įprastas, kasdieninis darbas ir visiškas susiliejimas su Dievo kūrinija. Mintyse net baltas pavydas sukirbėjo.

Benediktinai – seniausias katalikų vienuolių ordinas. Jie Lietuvoje veikė nuo 1405 iki 1845 m. Senųjų Trakų vienuolyne, kurio vienas iš fundatorių buvo pats Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, atidavęs benediktinams savo tėviškę – Senųjų Trakų pilį. Dabar ten griuvėsiai, tiksliau: gynybinės sienos liekanos, apsauginis griovys bei pilies vietoje stovinti Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia.

Pamažu atveriame girgždančias Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno bažnyčios duris – viduje esame vieni. Tyliai stūgauja pastato kertelėse įsisukęs vėjas, sučirškia vienas kitas kažkur palubėse besislapstantis paukštis. Suklumpame prieš nuostabaus grožio altorių, kiekvienas paskęsdamas asmeniniuose apmąstymuose, išgyvenimuose. Kokia išganinga tyla! Ji nuvalo pasaulio triukšme, skubėjime, amžiname bruzdesyje apdulkėjusią sielą. Sustyguoja prioritetus, nuskaidrina sielos žvilgsnį. Nežinau, kaip vaikai, bet pati pasijutau lyg būčiau šv. Pranciškaus pastatytoje bažnytėlėje.

Vaikus labai sudomino netoliese stovinti apleista, bažnyčia tituluojama Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos vieša oratorija, pašventinta 1938 m. Ji laikoma viena iš įdomiausių ir gražiausių gelžbetoninės prieškario lietuvių architektūros pavyzdžių. Ši šventovė, pastatyta kunigo Kazimiero Ambrozaičio iniciatyva, gyvavo gana trumpai – iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar stovi vieniša, lentomis apkaltais langais, apaugusi aukštomis smilgomis, lauko ramunėmis, tarp kurių pabirusios sirpsta raudonos žemuogės.

Padėkos kelionė ėjo į pabaigą. Nors saulė švietė dar aukštai, sukome į namų pusę – iki temstant reikėjo įveikti dar daugiau nei 200 km. Iš tikrųjų nejautėme nei įveikto atstumo, nei kelionės nuovargio, tik malonų jausmą krūtinėje – padėką Aukščiausiajam už visas malones: tokią gražią Tėvynę, pilną sakraliausių vietų, už galimybę keliauti, būti kartu, už Jo įsikūnijusią meilę – Žodį, kurio asmenyje kiekvienas galime atrasti tikrąją savo gyvenimo kelionės kryptį. Juk tikėjimas – tai ėjimas Dievop.