GALILĖJIEČIŲ

Džiugią ir gana šiltą Visų Šventųjų dieną 12 val. rinkomės į šv. Mišias Kazimiero bažnyčioje. Meldėme jų – paskelbtų ir nepaskelbtų šventųjų – užtarimo: gyviesiems, kad priėję kryžkeles teisingą kryptį pasirinktume; mirusiesiems, kad jie amžinybėje regėtų Dievo Veidą ir mus užtartų džiaugsmų ir ašarų kupinoje žemiškoje kelionėje. Pastiprinę sielas dangišku maistu, susirinkome į kuklią agapę. Užkandę ir atsigėrę karštos arbatos, jaukiai pabendravę, nusileidome į kriptą sugiedoti Dieninę liturginę valandą. Didžioji dalis keliaujančiųjų – Galilėjiečių bendruomenės nariai: mes šią maldą kalbame kasdien, dažniausiai pavieniui. Bet melstis kartu visada smagiau, retokai turime tokias progas. Kriptoje yra šv. Andriejaus Bobolos relikvija ir kitų čia palaidotų vienuolių jėzuitų palaikai, be to, mažoje patalpoje nuostabi akustika. Giesmė liejosi iš visos širdies, ji mus vienijo ne tik tarpusavyje, bet ir su tais, kurių trapus gyvybės siūlas jau nutrūkęs.

Dabar mes, 22 žmonių būrelis, pasukome į kapines. Nors ėjome žinomais keliais, bet visų žvilgsnius patraukė apleista, kol kas nerestauruota Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. Tai vienuoliams augustinams priklausę maldos namai. Pakeliui dar užsukome į Dievo Motinos Užmigimo soborą, meldėme ne tik čia ikonose pavaizduotų šventųjų pagalbos, bet ir visų Šventųjų Karalienės – Marijos, nuolankios Dievo tarnaitės, globos. Kai kas įsigijo ir kvapniųjų aliejų, kurie skleidžia subtilų aromatą.

Neskubėdami ir tyliai melsdamiesi bei šnekučiuodamiesi, gretai pasiekėme senąsias, 200-ųjų metų jubiliejumi paženklintas Bernardinų kapines. Jos įkurtos kalvotose Vilnelės pakrantėse, jose palaidota daug garsių žmonių, tarp jų ir garsusis dailininkas Kanutas Ruseckas. Tikriausiai daugelis žinome jo paveikslą „Pjovėja“, taip dažnai vaizduojamą atvirukuose ir... saldainių dėžučių viršeliuose. Pasimelsti sustojome prie beirstančios, klasicistinio stiliaus centrinės kapinių koplyčios. Žodžiais „leisk dalyvauti Tavo šlovėje, Viešpatie“ sutartinai atliepėme tikriausiai į kunigo Eitvydo sukurtus gražius maldavimus už visame pasaulyje ramybės miegu užmigusius Viešpatyje popiežius, vyskupus, kunigus ir eilinius Bažnyčios narius. Pavieniui ar mažomis grupelėmis lankėme čia besiilsinčių kapelius, meldėme jiems amžinojo atilsio, uždegėme ant kapelių Dievo šviesą primenančias žvakutes. Aš kartu su Gražina aplankiau lenkių seserų benediktinių kapus. Manau, kad jos ne tik gyvos būdamos meldėsi už įvairių rūpesčių prislėgtus vilniečius, bet ir dabar gali mums pagelbėti. Žvelgiant į kapines link Vilnelės upės, darosi graudu. Išsiliejusios upelės vanduo ardė kapus, trikdė mirusiųjų ramybę. Prisidėjo dar ir įvairūs istoriniai kataklizmai. Todėl daugelio čia palaidotųjų tremtinių globėjų, kultūros istorikų, profesorių, menininkų, žinomų gydytojų ir visuomenininkų kapai yra nežinomi, o gal ir apleisti. Kai kurių žmonių atminimą saugo didžiuliai akmens luitai, tik kažin ar tai didelė nauda mirusiajam. Gal kartais tai dar labiau slegia, jei jų neužtariam malda. Žmogaus trapumas, bet kartu ir jo didingumas, kūrybingumas – kokia tai didžiulė Kūrėjo Dievo dovana mums. Ir atsakomybė, ir įpareigojimas. Šį slėpinį svarstydama, norėjau pabūti viena. Todėl kurį laiką iki žydų kapinių keliavau viena, eisenos priekyje. Tyla, paskutiniai nukritę medžių lapai ir nuvytę rudeninių gėlių žiedai kalbina tada daug įtaigiau...

Mąstydama ir svajodama net nepastebėjau, kaip greitai atsidūrėme prie buvusių Naujųjų žydų kapinių Užupyje. Tiesa, 1968 m. jos buvo sulygintos su žeme, o akmeniniai antkapiai buvo išgrobstyti, supjaustyti, panaudoti laiptams į Tauro kalną, M. Mažvydo biblioteką ir kitur. Tik mažos žydų dalies žmonių palaikai buvo perlaidoti Sudervės kapinėse. Žmonės čia buvo laidojami nuo 1830 m. Lyginant su kitomis kapinėmis, įdomu tai, kad žydų kapus dengdavo tik akmens plokštės. Ant jų nebuvo sodinamos gėlės. Gal ši tradicija kilo ištikimai laikantis Biblijos įžvalgų. Į Pažado žemę Mozės vedami mirę žydai būdavo laidojami, apdedant jų kūną akmenimis, kad laukiniai žvėrys nesudraskytų. Prisiminę tai, tą patį padarėme ir mes, padėdami ant paminklo po akmenuką. Tik šį kartą melstis užlipome ant kalno. Juk ir Jėzus mėgdavo melstis užlipęs ant kalno, o mes juk galilėjiečiai... Maldavimus už mūsų tikėjimo protėvius sukūrė kunigas, o mes nuoširdžiai ir sutartinai atliepėme į juos: „Suteik savo ramybę, Viešpatie.“ Prisiminėme ir nekaltai nukankintus, ir natūralia mirtimi iškeliavusius iš šio pasaulio Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą garbinusius mūsų tikėjimo protėvius, palaidotus didžiulėse, net 12,5 ha žemės užėmusiose kapinėse. Manome, kad keliaudami toliau matėme tikriausiai buvusių kapinių apgriuvusius tvoros likučius. Istorikai liudija, kad tvora buvo dviejų metrų aukščio ir pusės metro storio, mūrinė. Įspūdinga. Džiugu, kad šių kapinių vaizdai liko užfiksuoti ir išsaugoti garsaus fotografo Rimanto Dichavičiaus 1965–1968 m. darytose nuotraukose.

Į kitas kapines keliavome miško keliuku. Kaip sakė poetas P. Vaičiūnas: „...ten lauko gėlelė, ten miško svaja padės tau suprasti kitus ir save...“ Kelionės metu sesė Virginija išradingai ir nepastebimai mūsų visų rūbus padabino rudenėlio gražiai nuauksintais klevo lapais. O ir patys ne visada žiūrėjome, kur einame, tad pasipuošėme kibiais augalėlių žiedais, liaudyje vadinamais lipdukais. Ir gamtoje pabuvome, ir kojas pamiklinome... Dar su šviesa įžengėme į dar vienas, nuo 1945 m. Saulės vardu pavadintas kapines. Manoma, kad jos mena pagonių laikus. Tad čia į maldavimus atsiliepėme kreipiniu: „Priimki, Dieve, į ramybės šalį.“ Tuos, kurie nepažinojo Gailestingojo Tėvo ir Jo Meilės, bet buvo ištikimi savajam tikėjimui... Šiais metais meldėmės ne prie Šv. Vincento Pauliečio koplyčios, bet prie kitos, tikriausiai garsios šeimos antkapinės koplytėlės. Juk šiose kapinėse palaidota daug turtingų žmonių, savu laiku buvo pastatyta prabangių antkapinių paminklų, šeimyninių laidojimo rūsių. Prie centrinės koplyčios laidojo Oginskių, Zavadskių ir kitų įtakingų šeimų narius. Už savo lėšas artimieji įrengdavo tvirtus ir ilgaamžius laidojimo rūsius, tašyto akmens plokštėmis sutvirtindavo kalno šlaitus, įrengdavo laiptelius ir atramines sieneles. Tai darydavo galvodami ne tik apie savo artimuosius, bet ir kitus. Kaip tai svetima mūsų laikų egoistiškiems žmonėms, dažnai galvojantiems, kad visas pasaulis turi suktis apie mus. Beje, šiose kapinėse palaidotas ir gabus garsus kalbininkas profesorius Jonas Kazlauskas, pedagogė Laima Tupikienė ir kiti iškilūs žmonės. Prisiminkime juos šios Vėlinių oktavos metu...

Ramiais keliais artėjome prie paskutinės mūsų sustojimo vietos Antakalnio kapinėse. Čia guli amžinu miegu užmigę mūsų Tėvynės laisvės gynėjai, garsūs menininkai, rašytojai, politikai, kunigai. Juk mirtis visus sulygina, jie čia ilsisi greta. Sausio 13-osios aukų memoriale prie „Pietos“ palydėjome malda tuos, kurie kūrė ir darė tai, kas gera. Visi drauge sugiedojome „Sveika, Karaliene.“

Baigdami maldingą kelionę, užtarėme malda Dievui ir tuos, kurie galbūt ne kūrė, bet griovė. Juk visus mus teis vienintelis teisingas Teisėjas mirties valandą. Tad už juos iš mūsų lūpų sklido Jėzaus ištarti paskutiniai žodžiai nuo kryžiaus: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro.“

Aplankėme šiose kapinėse palaidotus artimuosius, o kitur palaidotus prisiminę maldose, tylūs ir susimąstę keliavome link namų... Ačiū Tau, Viešpatie, už rudeniškai šiltą orą ir gražią, prasmingą kelionę su galilėjiečiais ir bendrakeleiviais.

• Kitas >