GALILĖJIEČIŲ

IŠ LAIŠKO DIOGNETUI

/parašytas graikiškai, nežinomo autoriaus, tikriausiai II a./

5                           Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Ne nerimstančių smalsautojų išmintis išrado tą jų mokymą. Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip įnamiai (plg.Hbr 13, 14); dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai (plg. Rom 13, 1–7), bet visa nukenčia kaip svetimieji; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima (plg. 2 Kor 5, 6). Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmetinėja. Bendras jų stalas (plg. 2 Kor 5, 6), bet ne guolis (plg. Hbr 13, 4). Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną (plg. Gal 5, 16–25; Rom 8, 5–13); dienas leidžia žemėje, bet jų pilietybė – danguje (Fil 3, 20). Paklusdami išleistiems įstatymams (plg. Rom 13, 1–17; Tit 3, 1), savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami (plg. 1 Kor 4, 12; 2 Kor 4, 9), nepažįstami – smerkiami, žudomi – ir vėl gyvena (plg. 2 Kor 6, 9), būdami beturčiai – praturtina daugelį, visko stokodami – jie visko pertekę (plg. 2 Kor 6, 10; 8, 9). Niekinami (plg. Mt 5, 11) paniekoje randa šlovę (plg. 1 Pt 4, 13), šmeižiami pasirodo teisūs, keikiami laimina (plg. 1 Kor 4, 13; Rom 12, 14), įžeidinėjami jie atsako pagarba (plg. Jn 18, 23; Apd 23, 5). Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti (plg. Apd 5, 41). Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais (plg. Jn 16,2; Apd 8, 1; 9, 1), graikai juos persekioja (plg. Apd 19, 23–41), bet niekas iš jų nekentėjų  (Mk 14, 59) negali nurodyti priešiškumo priežasties (plg. Apd 25, 7).

6                           Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidus po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio (plg. Jn 17, 11. 16). Kaip neregimoji siela užsklęsta regimame kūne, taip ir krikščionys, pasaulyje gyvendami, yra regimi (plg. Mt 5,16), bet jų maldingumas nematomas (Mt 6, 5–8). Kūnas nekenčia sielos ir kovoja su ja, nepatyręs jokios neteisybės – mat ši draudžia jam mėgautis smagumais. Ir krikščionių pasaulis nekenčia (plg. Jn 17, 14), jokios neteisybės nepatyręs, vien todėl, kad jie priešinasi malonumams. Siela myli kūną, kuris jos nekenčia (plg. 1 Pt 2, 11), myli ir jo narius, taip ir krikščionys myli savo nekentėjus (plg. Mt 5, 44). Siela užsklęsta kūne, bet palaiko kūną, ir krikščionys laikomi pasaulyje tarsi kaliniai (plg. 2Kor 6,5), bet pasaulis jais laikosi (plg. Mt 5, 13–14; 1 Kor 3, 22). Nemirtinga siela gyvena mirtingame būste (plg. Rom 7,24), ir krikščionys, apsistoję nepatvarume, laukia dangaus negendamybės (plg.1 Kor 15, 35–38; Fil 3, 21; 2 Pt 3, 13)  Siela, nelepinama valgiu ir gėrimu, stiprėja, taip ir krikščionys engiami kasdien gausėja (plg. Apd 6, 7). Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis (plg. Jn 12, 27).