GALILĖJIEČIŲ

Didįjį penktadienį prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Šis Jėzaus kančios ir mirties prisiminimas yra vilties ir pergalės pranašas. Didįjį penktadienį nešvenčiama Eucharistija; liturgija, skirta Viešpaties Kančios minėjimui, paprasta ir tyli, jos metu klausome Viešpaties Kančios istorijos, lydimos kitų Biblijos skaitinių, padedančių suprasti nesibaigiančią Jėzaus meilę mums.

Apie Didžiojo penktadienio liturgiją pasakoja kun. Eitvydas Merkys.

Didįjį penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus Auka yra vienintelė, jis aukščiausias ir vyriausias Naujojo testamento Kunigas, kuriam skirta mūsų tarnystė. Jo kunigystėje dalyvauja visi pakrikštytieji, tiek vyrai, tiek moterys, nes visi esame Aukščiausiojo Kunigo -Kristaus mistinio kūno nariai. Didįjį penktadienį Jėzus ištiesė rankas ir leidosi kalamas prie kryžiaus, pasiaukojo už visą pasaulį, pašlovindamas Tėvą savo kančia ir mirtimi; taip ir mes turime atsiduoti Tėvo valiai ir atiduoti Jam garbę savo gyvenimu.

Šios dienos rytą bendruomenei siūloma drauge susirinkus pasimelsti Valandų liturgija, kurios skaitinių tekstai yra be galo prasmingi.

Didžiojo penktadienio centras – popietę ar vakare švenčiamos Viešpaties Kančios pamaldos, kurių metu pagerbiamas kryžius. Pagal tradiciją šias pamaldas rekomenduojama rengti apie 15 val., Jėzaus mirties valandą, bet atsižvelgiant į tai, kad dauguma žmonių tuo laiku dirba, pamaldos būna dažniausiai vakare, apie 17–18 val.

Didįjį penktadienį bažnyčiose tylu, neskambinama varpais, negrojama muzikos instrumentais. Nudengti altoriai primena Kalvarijos kalną, apleistumą; kryžius su uždengtu kančios atvaizdu, paveikslai, kuriuose vaizduojamas Nukryžiuotasis, iki Kryžiaus pagerbimo pamaldų būna uždengti, o kiti – iki Velyknakčio; prie jokio paveikslo ar šventos statulos neturėtų būti uždegamos žvakės, iš bažnyčios kartais išnešami net kilimai. Šie ženklai sukuria kančios nuotaiką, parengia tikinčiuosius Kryžiaus pagerbimo pamaldoms.

Paprastai krikščionys visas pamaldas pradeda persižegnodami vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir baigia kryžiaus ženklu. Tuo tarpu Didžiojo penktadienio liturgijoje nenaudojamas kryžiaus ženklas, nesižegnoja, nes, kaip meldžiamės V Eucharistijos maldoje, Jėzus, „vienintelis Teisusis, pats pasidavė į mūsų rankas ir leidosi kalamas prie kryžiaus“. Pamaldos prasideda, kai atėjęs kunigas parpuola priešais altorių kniūbsčias ir meldžiasi. Ši malda primena Jėzaus maldą Alyvų darželyje, simbolizuojančią gilų atsidavimą Tėvo valiai. Kurį laiką ir visi tikintieji, paskendę tyloje, suklaupę kartu meldžiasi.

Po maldos prasideda pirmoji pamaldų dalis – Žodžio liturgija. Kadangi apmąstoma Jėzaus Kančia, visada skaitoma Viešpaties Kristaus Kančia pagal šv. Joną, yra parinkti su kančia susieti skaitiniai iš Senojo Testamento apie kenčiantį tarną – tai Izaijo giesmė ir psalmė, o iš Naujojo skaitinys iš laiško Žydams, apie didį vyriasiąjį kunigą Kristų. Kai kur Evangeliją skaito trys asmenys pagal seną paprotį, atėjusį iš viduramžių, kai būdavo kuriamos tam tikros dramos, misterijos: tai „liaudies balsas“, evangelisto pasakojimas, ir paties Jėzaus žodžiai, kuriuos skaito kunigas, kuris liturgijos metu tarnauja Kristui, atspindi Jį ir veikia Jo vardu.

Po to sakoma homilija, palydima ilgos visuotinės maldos, paprastai sudarytos iš 10 maldavimų, perpinta ilgomis tylos ir atsiklaupimo pauzėmis (Lietuvoje Vyskupų konferencijos sprendimu neklaupiama). Maldoje prisimenamas kiekvienas visuotinės Bažnyčios narys pradedant popiežiumi, kunigais, tikinčiaisiais, besiruošiančiais krikštui katechumenais; meldžiamasi už krikščionių vienybę, žydų tautą, vargstančiuosius, valstybių vadovus, visus tikinčiuosius, taip pat Kristaus nepažįstančius ir į Dievą netikinčiuosius. Meldžiamasi už visus, kaip ir Jėzus ant kryžiaus meldėsi už mus visus – ir tikinčiuosius, ir netikinčiuosius. Taip atkartojama Jo užtariamoji malda, primenanti mūsų kunigiškos tarnystės pašaukimą – kad esame pašaukti užtarti maldoje vieni kitus.

Po iškilmingos visuotinės maldos prasideda Kryžiaus pagerbimo liturgija. Galima per bažnyčią atnešti kryžių neuždengus kančios atvaizdo ir tris kartus stabtelint bei užgiedant giesmę „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“. Kryžiaus pagerbimo liturgijoje atnešamas pats puošniausias, iškalbingiausias kryžius, paprastai – medinis. Lietuvoje dažniau įprasta atnešti kryžių su uždengtu kančios atvaizdu ir, tris kartus užgiedant giesmę, nudengti Kristaus kančią. Po kiekvieno užgiedojimo visi susirinkusieji kartu jį pagarbina. Po to liturgijos vadovas eina pabučiuoti kryžių.

Kai kur, atlikdamas šią liturginę apeigą, vyskupas nusivelka iškilmingą arnotą ar net nusiauna basas. Tai atgailos ir pagarbos ženklas. Mišiole to nerasime, bet vyskupų ceremoniale numatyta, kad vyskupas galėtų pagerbti kryžių tokiu ypatingu būdu. Šis iškalbingas ženklas tarsi primena, kad, nepaisant mūsų tarnystės rango – ar būčiau kunigas, ar vyskupas, ar paprastas tikintysis, – visi esame Kristaus tarnai.

Vėliau kiekvienas pamaldų dalyvis prisiartinęs asmeniškai pagerbia, pabučiuodamas kryžių. Jei žmonių labai daug, kryžius iškeliamas ir visiems parodomas, tikintieji jį pagerbia nusilenkdami, o asmeniškai pagarbina po pamaldų. Šios liturgijos metu giedamos gavėnių giesmės arba Jeremijo raudos, labai tinkančios šiai dienai savo tematika. Jos pasakoja apie Dievo tautos skausmą, kai buvo suniokota Jeruzalė, o šventykla – sugriauta. Tai labai atliepia į mūsų skausmą šiuo laikotarpiu, kai išgyvename apleistumą, tuštumą, Viešpaties mirtį ant kryžiaus. Tikrąją Naujojo Testamento šventyklą – Kristų – šiandien tam tikra prasme griauna mūsų nuodėmės. Tačiau Naujojo Testamento šventykla nesugriaunama. Ji amžina. Viešpats apie ją bylojo sakydamas: „Jūs sugriaukite tą šventyklą, aš per tris dienas ją atstatysiu.“ Velyknaktį mes švenčiame atstatytos šventyklos triumfą.

Trečioji Didžiojo penktadienio liturgijos dalis – Švč. Komunijos dalijimas, mus pasiekiantis Didžiojo ketvirtadienio meilės sakramento vaisius, kurį Jėzus dovanojo mums sakydamas: „Aš esu su jumis per visas dienas”, pasilikdamas Švč. Sakramente.

Pagal kai kurias pasaulyje egzistuojančias Rytų Bažnyčios liturgines tradicijas, šią dieną Komunija apskritai nedalinama. Šių papročių ištakos slypi krikščionybės pradžioje: pirmaisiais amžiais krikščionys trečiadieniais ir penktadieniais, kurie buvo traktuojami kaip pasninko dienos, nepriimdavo Komunijos, nes suprasdavo, kad didžiausias pasninkas, koks begali būti, – tai susilaikyti nuo Komunijos. Toks susilaikymas atspindi labai skausmingą kančios išraišką. Tuo tarpu mes ją dalijame, sekdami senu, Laterano bazilikoje gyvavusiu, pontifikalinės liturgijos papročiu. Tai priminimas mums, kad kentėjimuose nebesame vieniši, o su mumis visuomet kartu yra Kristus, kuris padeda išgyventi pačias didžiausias kančias, kurios be jo būtų nepakeliamos.

Padalijus Komuniją, Švč. Sakramentas turėtų būti išnešamas iš bažnyčios į nuošalią, pagarbią vietą. Po Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldų Kristaus Kūno negalima nešti net ligoniams, nebent tik kaip viatiką – Komuniją, skirtą mirštančiajam.

Tuščias altorius sukelia visiško apleistumo, mirties nuotaiką. Esame pripratę, kad tabernakulyje visuomet yra Švč. Sakramentas, ir tuomet jaučiame, kad bažnyčioje yra gyvybė. Kai jis išnešamas, viskas tarsi apmiršta. Seniau Didįjį penktadienį būdavo paprotys bažnyčioje įrengti Kristaus kapą ir išstatyti adoracijai Švč. Sakramentą. Ši tradicija visiškai nesiderina su dabartine liturgija, nes liturginiai dokumentai nurodo, kad Švč. Sakramentas turi būti išnešamas iš bažnyčios.

Bažnyčia tuščia, altoriai nudengti, šviesos nedega, lieka tik kryžius, išstatytas iškilmingam pagarbinimui, prie kurio dega kelios žvakės. Žmonės paprastai linkę ilgiau pabudėti, pasimelsti; tuo metu galima giedoti Graudžius verksmus, gavėnių giesmes, žemaičių pamėgtus „Kalvarijos kalnus“ ir kitką.

Pamaldos Didįjį penktadienį nebaigiamos palaiminimu, tačiau sukalbama malda už liturgijoje dalyvavusius tikinčiuosius. Nėra ir įprasto kryžiaus ženklo persižegnojant, tačiau išryškinamas kitas kryžius, kurį mes išstatėme pagarbinti. Prieš jį po pamaldų priklaupiama kaip prieš Švč. Sakramentą, jis tampa centru. Tai mums primena, kad Jėzus yra vienintelis, tikrasis, amžinasis ir aukščiausias Kunigas, Auka, Altorius ir Aukotojas, savo kančia ant kryžiaus sunaikinęs nuodėmę, prikaldamas prie jo mūsų skolos – nuodėmių raštą, pats būdamas be nuodėmės, dėl mūsų tapęs nuodėme, kad mus išgelbėtų iš mirties ir padovanotų gyvenimą, išvaduodamas mus iš nuodėmės pančių ir per savo kančią bei prisikėlimą išvesdamas mus į laisvę, kuri visavertiškai išgyvenama tik per Jį, su Juo, ir Jame.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Kristaus mirties ir prisikėlimo šventimo viršūnė yra Velyknaktis, šventoji krikščionių naktis. Pasak šv. Augustino, tai yra „visų šventųjų vigilijų motina“. Velykų naktis leidžia krikščionims iš anksto patirti naujosios Jeruzalės džiaugsmą. Apie šios nakties liturgiją pasakoja kun. Eitvydas Merkys.

Didysis šeštadienis yra „neliturginė“ diena. Liturgija – tai Kristaus kunigiškos tarnystės uždavinio vykdymas, ir Kristus yra pagrindinis joje veikiantis asmuo. Kadangi minime Kristaus mirtį, šiandien nevyksta jokia liturgija, išskyrus Valandų (prisimenant mokinius, kurie buvo susirinkę drauge ir turbūt jau nebemiegojo, kaip naktį prieš tai, o meldėsi, kaip kad ragino Jėzus Alyvų sode) ir teikiami tik būtiniausi sakramentai – Sutaikinimo bei Ligonių (Komunija gali būti nešama, tik kaip viatikas mirštančiajam). Kiti sakramentai neteikiami.

Didįjį šeštadienį patariama bendruomeniškai švęsti prasmingą ir labai turtingą Valandų liturgiją. Maldai galima susirinkti arba prie garbinimo kryžiaus, išstatyto Didįjį penktadienį; prie paveikslo, vaizduojančio Jėzaus nužengimą į pragarus, arba Sopulingosios Marijos atvaizdo, prisimenant Švč. M. Marijos išgyvenamą skausmą dėl sūnaus mirties. Draugėn susibūrusi bendruomenė galėtų pasimelsti recituodami Valandas.

Vakare švenčiamas Velyknaktis. Jis turėtų būti pradedamas švęsti saulei nusileidus ir baigtas ne vėliau, nei saulė patekės. Tai sena tradicija, mus pasiekusi iš pirmųjų amžių, tačiau kurį laiką buvo išnykusi, kol Pijus XII 1951 m. sugrąžino šios liturgijos šventimą, o 1955 m. pertvarkė visą Velykų tridienio liturgiją. Pirmaisiais amžiais Velyknaktis buvo centrinė, svarbiausia metų šventė. Tačiau palaipsniui iš Velyknakčio liturgijos išnyko krikštas: Europa tapo krikščioniška, visi būdavo pakrikštijami vaikystėje, suaugusių krikšto neliko. Kita priežastis, kodėl išnyko Velyknakčio tradicija, buvo reikalavimas prieš priimant Komuniją būti nevalgius nuo vidurnakčio. Norint vakare švęsti Mišias ir priimti Komuniją būtų tekę beveik visą parą pasninkauti. Tada ir nebeliko vakarinių Mišių. Išnykus vakarinėms Mišioms, išnyko ir Velyknaktis. Liko tik vandens ir ugnies pašventinimo apeiga, atliekama Didžiojo šeštadienio ryte, kai kunigas bažnyčioje palaimindavo ugnį ir pašventindavo vandenį. Žmonės eidavo parsinešti ugnies ir vandens, tuo pačiu nešdavosi ir velykinius valgius pašventinti. Nuo tų laikų užsiliko paprotys, kad ir dabar šeštadienį visą dieną žmonės eina į bažnyčią, kad kunigas pašventintų valgius. Tai tam tikras nesusipratimas liturginiu požiūriu, nes Didysis šeštadienis turėtų būti pasirengimo diena, o valgius derėtų laiminti po Velyknakčio Mišių, kuriuos parsinešus būtu sėdama prie šventinio stalo.

Rudenį prasidės popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai, kuriais minėsime ir Vatikano II Susirinkimo penkiasdešimtmetį. Popiežius ragina šiais metais pagilinti tikėjimą, išsamiau susipažinti su Vatikano Susirinkimo II nutarimais, pažiūrėti, ar juos tinkamai įgyvendinome. Tai būtų gera proga peržvelgti ir Didžiosios savaitės liturgiją, ypač Velykų ryto apeigas. Kartais Lietuvoje paplitę įvairios praktikos disonuoja su Visuotinės Bažnyčios tradicijomis, tad reikėtų jas priderinti.

Sutemus pradedama švęsti Velyknakčio liturgija labai turtinga ženklais. Naktis mums primena nuodėmės tamsą, kurios nugalėtojas yra Kristus, tikroji šviesa. Velykų naktis švenčiausia iš visų, tai visų vigilijų motina. Viešpats Jėzus įvedė paprotį melstis naktimis. Jėzaus laikais gyvavo tradicija melstis triskart per dieną – ryte, vakare ir vidurdienį. Dar gilesnėje senovėje buvo paprotys melstis tik ryte ir vakare. Tačiau Jėzus dažnai pasitraukdavo į kalną melstis ir maldoje praleisdavo visą naktį. Bažnyčia seka Jo pavyzdžiu ir šią naktį budi kartu su Juo ir meldžiasi.

Velyknakčio liturgija turi kelias dalis: Ugnies (Žiburių) liturgija, Žodžio liturgija, Krikšto liturgija, Eucharistija (Aukos) liturgija.

Velyknaktis pradedamas įspūdinga Žiburių liturgija – visi susirenka aplink laužą. Atėjęs kunigas šventina ugnį, paruošia velykinę žvakę, tardamas prasmingus žodžius, primenančius, kad Jėzus yra laiko Viešpats, istorijos centras, alfa ir omega. Pašventinus ugnį, nuo jos uždegama velykinė žvakė, tariant: „Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą“. Kristaus prisikėlimas nugali nuodėmę, tamsą, blogį, ir labai simboliška, kai tamsoje sužimba degančios žvakės žiburėlis. Žvakė simbolizuoja patį Kristų, kuris yra pasaulio šviesa. „Teisumo saulės“ patekėjimą skelbė Senojo Testamento pranašai, jo laukė Dievo tauta. Velykose tai išsipildo.

Užgiedama „Kristus mums šviečia“ ir, smilkant visų priešakyje diakono ar kunigo nešamą velykinę žvakę, visi procesijoje įeina į bažnyčią. Labai simboliškai primenama, kad ugnies stulpas, kuris rodė kelią Dievo tautai Senajame Testamente į pažado žemę, mums yra Kristus, tikroji šviesa. Jis rodo mums kelią į tikrąją pažado žemę, patį dangų ir anot „Kristaus sekimo“ autoriaus, „visada žengia mūsų priešakyje“.

Nuo velykinės žvakės, paschalo, žvakutes užsidega visi tikintieji, per bažnyčią nuvilnija žiburių jūra. Tamsoje šviečiančios liepsnelės primena Evangelijos žodžius „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5 ). Nuodėmės tamsa nepajėgė užgožti Kristaus. Mes esame Jo kūno nariai, mūsų širdies žiburiai buvo uždegti krikšto metu, tad svarbu, kad jokios nuodėmės sutemos jų neužtemdytų. Bažnyčiai nušvitus mažais žiburėliais tikinčiųjų rankose, giedama giesmė, šlovinanti Kristų ir apgiedanti išganymo įvykius. Manoma, kad ji yra, galbūt, šv. Jeronimo sukurta IV a.

Po šlovinimo giesmės pradedama Žodžio liturgija. Skaitomi Senojo Testamento skaitiniai, į kuriuos atliepiama psalmėmis, kurias po trumpos tylos pauzės palydi malda. Numatyti septyni skaitiniai, kuriuos prireikus leidžiama sumažinti iki trijų, o ypatingais atvejais net iki dviejų. Anksčiau Romoje būta tradicijos, kai skaitydavo net dvylika skaitinių (dar didesnė jų gausa būdinga koptų ir kitoms Rytų Bažnyčioms), lotyniškai ir graikiškai (graži Rytų ir Vakarų Bažnyčios vienybės išraiška). Dievo žodis mums primena visą išganymo istoriją: pasaulio sukūrimo istorija, pabrėžianti septynias sukūrimo dienas (pirmąją dieną – sekmadienį – sukuriama šviesa!) ir tai, kad visa, kas Dievo sutverta, yra gera ir gražu; Abraomo auka, kreipianti mūsų žvilgsnį į dangiškąjį Tėvą, paaukojusį viengimį Sūnų; Mozė ir stebuklingas perėjimas per jūrą, kertinis išrinktosios tautos tikėjimo įvykis kreipiantis mūsų žvilgsnį į naująjį Mozę – Kristų ir krikšto vandenį; toliau iškalbingi ir įtaigūs pranašų žodžiai bylojantys apie Dievo tautos (aktualu ir mums) neištikimybę ir amžiną Dievo meilę bei naująją Sandorą.

Senojo Testamento skaitinius skaitome jau prisikeliančio Kristaus (degančios velykinės žvakės) šviesoje. Tik jis mums padeda juos pilnai suprasti, „atverdamas Raštų prasmę“. Pranašai atveda mus prie Naujojo Testamento, prie Žodžio įsikūnijimo. Velyknaktį esame gausiai maitinami žodžiu, panašiai kaip Dievo tauta Senajame Testamente. Neveltui laiško Žydams autorius byloja: „Daugel kartų ir įvairiais būdais Dievas yra kalbėjęs per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1). Taip prisiartiname prie istorijos, o tuo pačiu ir liturgijos, centro - Žodžio įsikūnijimo, kai po Senojo Testamento skaitinių užgiedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse“, pasiekęs mus iš pirmųjų amžių, kuris mena piemenų girdėtą angelų giesmę Jėzui užgimus Betliejuje. Uždegami visi bažnyčios žiburiai. Suskamba varpai ir mes tarsi prisimename Kalėdas, Jėzaus gimimą ir Žodžio tapimą kūnu, kai jis apsigyveno tarp mūsų. Bet per Kalėdas tamsa dar nenugalėta, o Velykos jau skelbia šviesos pergalę prieš tamsą, Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Neatsitiktinai Velykos visada švenčiamos po lygiadienio, kai diena jau būna ilgesnė už naktį. Tai labai simboliška ir prasminga šiauriniame žemės pusrutulyje.

Po maldos ir skaitinio iš laiško romiečiams, bylojančio apie Kristaus mirtį bei prisikėlimą ir krikšto prasmę, iškilmingai užgiedama aleliujinė psalmė, kuri trykšta dėkingumu ir džiaugsmu, kai visa širdimi džiūgaujame Kristaus prisikėlimu. Vyskupo Mišiose numatyta graži apeiga: diakonas arba lektorius priėjęs prie vyskupo paskelbia: „Garbingasis tėve, skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris yra Aleliuja“ ir tada vyskupas tris kartus intonuoja Aleliuja vis pakeldamas balsą, bylodamas apie prisikėlimą. Džiaugiamės, kad Žodis, apsigyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus, yra gyvas. Iškart po psalmės skaitoma Evangelija, džiugioji naujiena, skelbiant džiugią žinią – Kristus prisikėlė, tai mūsų tikėjimo esminė ir svarbiausia žinia. Kaip apaštalas Paulius sako: „jeigu Kristus neprisikėlė, tai tuščias yra mūsų tikėjimas“. Labai gražus yra Rytų krikščionių paprotys Velykų rytą sutiktąjį pasveikinti žodžiais: „Kristus prisikėlė!“ į kuriuos atsakoma: „Iš tiesų prisikėlė!“.

Kita šių iškilmingų Mišių dalis – Krikšto liturgija. Ji pradedama giedant Visų šventųjų litaniją, kurioje prašome užtarimo ištikimųjų Dievo vaikų, sekusių paskui Avinėlį Kristų, praliejusių dėl jo savo kraują ar kitokiu būdu paliudijusių tikėjimą bei palikusių mums uždegančių sekimo Kristumi pavyzdžių. Ši malda sujungia ir žemiškąją, ir dangiškąją Bažnyčią. Pašventinamas vanduo, kuris bus naudojamas krikštui. Ši apeiga palydima maldos, atskleidžiančios vandens simboliką ir tuos išganymo įvykius paminėtus Biblijoje, kai Dievas vandeniu gelbėjo ištikimuosius ir naikino nuodėmes. Taipogi primenama apie išganingą versmę, ištekėjusią iš perverto Jėzaus šono, vandenį, kuriuo esame nuplaunami krikšto metu.

Į pašventintą vandenį įleidžiama velykinė žvakė. Ji simbolizuoja Kristų, įbrendantį į Jordano vandenį, kad jį pašventintų. Juk žinome, kad švarus vanduo nuprausia purvus, o nešvarus vanduo sutepa. Jėzus, tyras ir nekaltas Dievo Avinėlis, įbrido į nešvarų vandenį, kuriame krikštijosi minios atgailojančių nusidėjėlių, kad ant savęs prisiimtų mūsų nuodėmes. Jis dėl mūsų tapo nuodėme, kaip byloja apaštalas Paulius, sugėrė į save visas mūsų nuodėmes ir taip jas sunaikino. Prisiminkime tą įvykį, kai prie Amerikos krantų išsiliejo nafta: buvo pilami visokiausi absorbentai, kad sutrauktų nešvarumus. Taigi, galėtume sakyti, kad jau tada, kai krikšto metu Jėzus įbrido į vandenį, jis pradėjo savo žingsnius link kryžiaus, kur jis atidavė savo gyvybę ir sunaikino mūsų nuodėmes, kad mus nuteisintų ir padarytų tyraširdžiais, galėsiančiais regėti Dievą.

Seka krikšto apeigos. Suaugusius asmenis dera krikštyti tik per Velykas. Kartu jie priima ir Sutvirtinimo sakramentą, ir Komuniją - kaip ir pirmaisiais amžiais, tie trys įkrikščioninimo sakramentai teikiami iš karto. Kartu ir visi tikintieji atnaujina krikšto pažadus, būna pašlakstomi švęstu vandeniu, liudijančiu, kokia brangia kaina esame atpirkti. Tai nėra paprastas užtiškęs vandens lašelis. Pašlakstymas atkartoja vieną Senajame Testamente aprašomą apeigą, kai būdavo aukojama auka už tautos nuodėmes. Vyriausias kunigas uždėdavo rankas ant ožio ir išpažindavo visos tautos nuodėmes. Tą ožį išvesdavo į dykumą, kad išneštų Dievo tautos nuodėmes už stovyklos. Kitą ožį paaukodavo kaip kruvinąją auką. Vyriausias kunigas kartą metuose įžengdavo į Šventų Švenčiausiąją ir šio paaukoto ožio krauju pašlakstydavo sandoros skrynią, vėliau ir visus izraelitus, atnaujindamas Sandorą. Jie visi būdavo kruvinai pašlakstyti, ant jų krisdavo kraujo lašai. Įsivaizduokime, jei mus kas taip dabar pašlakstytų - turbūt būtume sukrėsti. Tačiau pašlakstymas šventintu vandeniu primena šią senovinę izraelitų apeigą ir tai, kad Jėzus yra tas atpirkimo ožys, ant kurio sukrovėme visas nuodėmes. Jis buvo išvestas už miesto mūrų ir ten nukryžiuotas. Jis ne tik išnešė mūsų nuodėmes ir buvo paaukotas, bet iš jo šono ištekėjusiu krauju ir vandeniu buvome pašlakstyti, nuplauti, jo krauju esame išgelbėti. Tai labai sukrečiantis momentas, kuriam mus parengia Didysis penktadienis. Velyknaktį atnaujinama mūsų sandora su Dievu.

Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, paaukotas už mūsų nuodėmes, kurio kraujas mus saugo ir gelbsti nuo mirties, kaip Senajame testamente avinėlio kraujas saugojo izraelitų pirmgimius nuo mirties Egipte. Viešpats Jėzus kaip tikrasis ir vienintelis Naujosios Sandoros Kunigas, kurio kunigystėje mes visi dalyvaujame per krikštą (mes, kunigai, Jam tarnaujame) įžengė į Šventų šventąją, kartą ir visiems laikams atvėrė mums kelią pro uždangą, kuri jam mirus ant Kryžiaus plyšo pusiau. Tai be galo iškalbingi ženklai, matome, kaip susišaukia Senasis Testamentas su Naujuoju. Senajame Testamente tiek ženklų būta – ir mana, krentanti iš dangaus, Dievo tautai einant per dykumą į pažado žemę, ir negeriamas vanduo, į kurį Mozei įdėjus gabalėlį medžio, šis tapo geriamas. Mums mana krenta iš dangaus Eucharistijos pavidalu, ir vanduo trykšta iš perverto šono. Kristaus kryžius padaro kasdienybę nebe karčią, be Jo mūsų gyvenimas buvo pilkas, kartus. Žinoma, sunkumai ir išbandymai niekur nedingsta, bet vienybėje su Juo pasidaro saldūs. Juk kankinių, mistikų, šventųjų gyvenimuose, kuriuos minime litanijoje, kančios buvo apsčiai, tačiau kančia jiems – tai vienybė su Kristumi. Kaip sakydavo šv. Teresė Avilietė – „arba kentėti, arba mirti“. Tik Jėzus kančią įprasmina ir paverčia net saldybe.

Visuotinės maldos metu dėkojame už visas dovanas. Aukos liturgijoje atnešamos atnašos, paprastai ir naujai pakrikštytieji dalyvauja šioje apeigoje. Tada švenčiame kitą stebuklą – esame maitinami mana, gyvybės duona iš dangaus, už kurią dėkojome Didįjį ketvirtadienį. Sugiedojus iškilmingą himną ir suteikus iškilmingą palaiminimą tikintiesiems, dabar būtų tinkamas ir prasmingas metas palaiminti ir Velykų valgius, kuriais vėliau dalinsimės bendruomenėje, su stokojančiais ir namuose su artimaisiais.

Anksčiau Lietuvoje Velykų ryte būdavo švenčiamos Velykų ryto arba Prisikėlimo (lot. Resurectio) Mišios, prieš kurias būdavo „prikėlimo iš kapo“ apeigos ir procesija aplink bažnyčią einant tris kartus, kaip įprasta stačiatikiams. Prieš tai visą naktį tikintieji budėdavo prie kapo, adoruodami jame išstatytą Švč. Sakramentą. Buvusieji papročiai nebedera su Velyknakčiu, juk jo metu šventėme Kristaus prisikėlimą, jau džiaugsmingi nuskambėjo varpai ir todėl nebereikia liūdnai adoruoti prie kapo, laukiant prisikėlimo. Kapas jau tuščias. „Kristus prisikėlė!“ – „Iš tiesų prisikėlė!“ 

Kaip gyvavę mūsų papročiai galėtų gražiai įsikomponuoti į dabartinę liturgiją? Iškilmingose Velykų ryto Mišiose liturginiai dokumentai pataria, kad tikintieji būtų pašlakstomi Velykų naktį pašventintu vandeniu. Tad apeigas galima būtų pradėti ne prikėlimo iš kapo apeiga, bet iškilmingu pašlakstymu, primenant visiems susirinkusiems „velykiniams“ katalikams, ateinantiems tik keletą kartų metuose, kad jie yra pakrikštytieji ir kokią didžią dovaną – Gyvenimą - jie gavo per krikštą, kokia brangia kaina yra atpirkti, kieno krauju yra nuplauti. Po iškilmingų Mišių būtų galima surengti tradicinę Švč. Sakramento procesiją aplink bažnyčią, liudijančią apie keliaujantį Prisikėlusį Kristų, kuris tai pasirodo Jeruzalėje, tai bendrauja su mokiniais pakeliui į Emausą, tai moterims sako – eikite į Galilėją, kur jį matys. Kaip jis joms sakė, jis eina pirma jų. Jis visur pirmas, visus aplenkia, visur mokinių jau laukia. Ir mes jį sutinkame kelyje, pagarbiname, kartu su juo keliaujame per gyvenimą į dangaus Jeruzalę. Procesija tai galėtų gražiai išryškinti. Taip buvę papročiai būtų gražiai suderinti su dabartinės liturgijos dvasia. Galima procesija ir prieš Mišias, jei per naktį po Velyknakčio iki rytmetinių Mišių vyktų ne liūdna, bet džiaugsminga adoracija, tik reikėtų išvengti apeigų, imituojančių patį Prisikėlimą, kuris švenčiamas Velyknaktį.

Švęsdami Velykas mes kiekvienas iš naujo asmeniškai išgyvename Prisikėlimo slėpinį. Kristus buvo paaukotas už kiekvieną iš mūsų, jis savo mirtimi mūsų mirties geluonį išrovė ir prisikėlimu mums gyvybę sugrąžino. Jis mus padovanojo Gyvenimą. Būkime dėkingi ir visu savo gyvenimu giedokime Aleliuja Viešpačiui!

Užrašė Dalia Žemaitytė

Didžioji savaitė – tai krikščioniško gyvenimo centras, tai laikas, kurį kiekvienas tikintysis raginamas išgyventi intensyviai, maldoje ir tyloje apmąstydamas Viešpaties Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą. Apie šios savaitės liturgiją, tradicijas ir prasmę pasakoja kun. Eitvydas Merkys, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas. Šiandien siūlome jo mintis apie Viešpaties Kančios, arba Verbų sekmadienį, kuriuo Bažnyčia įžengia į Didžiąją savaitę.

Jau II amžiaus pabaigoje pradžioje krikščionys tikrai šventė Velykas. Tai matome pagal tikrus istorinius liudijimus, mus pasiekusius iš to laikotarpio. Šiuose įrašuose klausiama popiežiaus Viktoro, kada Velykas reikėtų švęsti, kaip jas apskaičiuoti, kadangi Rytų Bažnyčia vienaip apskaičiuodavo Velykų laiką, o Romos Bažnyčios tradicija buvo kitokia. 

Didachė, arba „Dvylikos apaštalų mokslas“, knyga, sudaryta I amžiaus pabaigoje – II amžiaus pradžioje, jau byloja apie tai, kad Krikštui būdavo pasirengiama trijų dienų pasninku. Tai Didžiosios savaitės, Didžiojo Tridienio užuomazga. Piligrimė Egerija, kuri lankėsi Jeruzalėje 381–384 metais, išsamiai aprašo savo Didžiojo Tridienio šventimo Jeruzalėje įspūdžius kelionės užrašuose „Itenerarium“. Praėjo kiek laiko, kol gavėnia nusistovėjo kaip 40-ies dienų laikotarpis. Šiuo laiku žvelgiame į Jėzų, pasitraukusį į dykumą, ir ten jo praleistas dienas.

Didžiosios savaitės tradicija susiformuoja pakankamai anksti. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas kartais būna vadinamas Verbų sekmadieniu, kartais – Kančios sekmadieniu. Tradicija, kai žmonės mojuodami palmių šakomis sveikina Jėzų, prisimindami, kaip apaštalai jį sveikino, gimė Jeruzalėje. Piligrimė Egerija savo kelionės užrašuose gana smulkiai aprašo įspūdžius apie Verbų sekmadienio procesiją, kuri prasidėjo 11 val. Alyvų kalne ir baigėsi vakare šviesų uždegimo liturgija Anastazis (Kristaus kapo) bazilikoje Jeruzalėje. Šis paprotys iš Rytų per Ispaniją ir Galiją pasiekė ir prigijo Romoje tik VII a. pabaigoje. Tuo tarpu Romoje krikščionys Didžiąją savaitę pradėdavo Kristaus Kančios apmąstymu ir Evangelijos skaitymu. Mus pasiekė net 19 popiežiaus Leono Didžiojo kalbų, skirtų Kančios apmąstymui. Šiai dienai būdingos dvi Rytų ir Vakarų tradicijos dabar viena kitą papildo ir susijungia.

Verbų sekmadienio pirmoji dalis – tai prieš šv. Mišias vykstanti iškilminga procesija su verbomis, aliuzija į palmių šakeles, primenanti iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Šventajame mieste dabar tai būna procesija, einanti iš Alyvų kalno į Šventąjį miestą, Jeruzalės gatvėmis iki Viešpaties kapo bazilikos. Ja sekdami, tikintieji susirenka šalia bažnyčios, šventoriuje ar kitoje vietoje, ir eina į bažnyčią. Iš tiesų procesija yra iškilminga eisena iš vienos vietos į kitą, norint pasiekti tam tikrą vietą, o ne, kaip mes dažniausiai esame įpratę, procesija – tai ėjimas ratu aplink bažnyčią.

Taigi žmonės galėtų susirinkti kokioje nors vietoje už bažnyčios ribų, kur atėjęs kunigas palaimintų jų verbas, ir paskui jie visi iškilmingai įžengtų į bažnyčią. Ši procesija tai priminimas mums, kad Kristus mus veda į dangiškąją Jeruzalę. Taigi, įžengimas į bažnyčią turėtų būti kiek galima iškilmingesnis, ypatingesnis. Lietuvoje įprasta, kad dažniausiai verbos palaiminamos jau bažnyčioje, ir procesija vyksta arba pačioje bažnyčioje, arba aplink ją.

Po šios procesijos jau nutylama, susikaupiama, atsiranda kančios nuojauta. Žodžio liturgijos metu neskaitoma Evangelija, bet Jėzaus Kančia pagal vieną evangelistų sinoptikų. Ši susikaupimo nuotaika tarsi nuspalvina visą liturgiją ir mus įveda į Didžiąją savaitę, kai žingsnis po žingsnio artėjame prie didžiųjų mūsų išganymo įvykių: Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo per Paskutinę vakarienę, Dievo meilės ir Kryžiaus slėpinio kontempliacijos Didįjį penktadienį ir mirties bei nuodėmės sutriuškinimo ir galutinės pergalės – Prisikėlimo. Šiais metais skaitomai kančiai pagal Morkų būdingas tragiškų įvykių realizmas, susikoncentruojant ties Viešpaties Jėzaus ir jo mokinių santykiais.

Kristaus kančios skaitymas mums primena, kad, Jėzui iškilmingai įžengiant į Jeruzalę, mokiniams ir minioms džiūgaujant, Jo širdį kaip kalavijas jau vėrė artėjanti kančia, kurią tik dar labiau pagilino bei sustiprino minios išorinis šurmulys ir nepagrįstos politinio mesianizmo viltys. Jėzaus vidinė nuotaika buvo diametraliai priešinga išorinei minios nuotaikai (tai mums primena skirtingos Verbų sekmadienio nuotaikos liturgijos pradžioje ir pabaigoje), kaip dažnai esti ir mūsų gyvenime. Esame kviečiami įsigyventi į Viešpaties nuotaiką, jausti ir išgyventi Jo skausmą dėl nuodėmės, išsivaduoti iš egocentrizmo ir tapti labiau kristocentriškiems, kokiems derėtų būti krikščionims.

Taigi Verbų sekmadieniu pradedame Didžiąją savaitę. Pirmos trys dienos nėra labai ypatingos, jos neturi labai išskirtinių ypatingų liturginių elementų. Galbūt tik galima atkreipti dėmesį, jog skaitiniai sudėlioti taip, kad juntame, jog tai jau paskutinės dienos iki Velykų ir vis labiau artėjama prie atomazgos (pvz., skaitome apie Judo išdavystę etc.). Didžiosios savaitės pirmosios dienos mus tartum rengia Didžiajam Tridieniui, kuris yra visų liturginių metų centras bei vainikas.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt