DĖMESIO!!!
Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene
meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.
Kol bus šis skelbimo prierašas,
17 val. Mišios tik sekmadieniais.
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną norisi su visais pasidžiaugti Tėvynės laisve ir pasidalyti eilėraščiu, kuris gimė 1981 metų vasario 26 dieną, gūdžiais sovietinės priespaudos laikais, ir palinkėti, kad mūsų širdyse niekada neišblėstų Dievo bei Tėvynės meilė, kad nežiūrint globalizacijos ir kitų pavojų (jau pergyvenome kolektyvizaciją etc.) išliktume vieninga Tauta, branginančia savo protėvių žemę, kalbą, istoriją, papročius, dainas bei kitas tautos vertybes.
Brangioji žeme – Lietuva
Gimtosios žemės brangi kiekviena pėda,
Pajūrio smėlis, permirkęs krauju,
Ir Nemuno vaga, Neris, Dubysa,
Juk čia gimiau ir augau lietuviu.
Neries krantai, pušelės šimtmetinės,
Ant aukšto kalno Vilkas geležinis,
Galybė veržiasi iš jo krūtinės,
Čia pilį ruošiasi statyti Gediminas.
Nenugalės, nedrįs jos niekas pulti,
Kryžiuočiai jos per amžius neįveiks,
Visi kaip vienas stoja Vilniaus ginti,
Kai tik į pilį atlekia šauklys.
O kas užmiršti gali Gedimino,
Kęstučio, Algirdo garsius laikus,
Visi su pagarba Lietuvos vardą mini
Ir kunigaikštį didį Lietuvos.
Tai Vytautas, tai jo didybė,
Nuo Baltijos iki pačios Maskvos,
Juodosios jūros bangos ritas,
Rytinį krantą plauna Lietuvos.
Jo gyslose lietuvio kraujas,
Krūtinėj plaka karžygio širdis,
Jo dvasioje siekimas naujas,
Jam rūpi mūsų sielų ateitis.
Gana stabams aukoti tuščiai auką,
Kūrenti ugnį Lietuvos miškuos,
Didysis Vytautas jau kelia tautą
Ir veda ją prie Amžinos Tiesos.
O ta Tiesa – tai Kristaus mokslas,
Tai Išganytojo šventasis pavyzdys,
Juk Jis tautas išmoko, kaip aukotis,
Kai stovi priešaky tautos mirtis.
Todėl Tauta nežuvo, ji kovojo,
Liedama kraują žemėn mylimon,
Lietuvos sūnūs žuvo ir aukojos,
Vesdami Tautą laisvėn ir kovon.
Brangus kiekvienas žemės grumstas,
Kurs sumirkytas knygnešio krauju,
Juk jie visi aukojosi už tautą,
Kad gimęs tu ir mirtum lietuviu.
Kada sutrūko tos carų grandinės,
Ir rusų priespauda pasibaigė kada,
Ir sūnūs vėl tada aukojos už Tėvynę,
Tuomet ir vėl pražydo Lietuva.
Ji vėl žydėjo, skleidė savo žiedus,
Ir augo sūnūs tartum ąžuolai,
O lietuvaitės triūsė dėl Tėvynės,
Kol vėl užėjo priespaudos laikai.
Ir vėl kova nelygi, bet garbinga,
Tėvynės sūnūs žūsta miškuose,
O lietuvaitės ašaros vėl byra,
Tauta vėl skęsta kančiose visa.
O kiek sūnų Tėvynės išdavikai
Išvijo iš gimtų namų,
Visiems jiems Sibire kapus parinko,
Kad žūtų jie tolybėj nuo savų.
Kiek daug lietuvių žuvo dėl teisybės
Ten prie Baikalo Sibiro platybėse,
Kiti gi sūnūs kovės už Tėvynę
Didingose mažos Tėvynės giriose.
Tauta nežuvo, nieks jos neiškorė,
Kaip to norėjo priešai mūs Tautos.
Jinai kaip ąžuolas ir šiandien stovi
Ir ji stovės iki naujos aušros.
Visoms vergystėms yra galas,
Ateis ir galas mūs Tautos kančioms,
Juk širdyse sužibo naujas idealas,
Jaunimas jau šiandiena grūdinas kovose.
Ir kai Tauta pajus, jog kilti laikas,
Kai bus jėgų sukaupusi apsčiai,
Juk prieš teisybę nieks neišsilaiko,
Neišstovės ir mūsų kraugeriai.
O, kad jėgų užtektų mūsų kovai,
Prašykim mes Globėjos Lietuvos,
Juk mums padės brangi Marija,
Nes esame nuo amžių vaikai Jos.
Eilėraščio autorius 1980 metais.
Galilėjiečių bendruomenės vadovą
kun. Eitvydą Merkį galite rasti
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:
kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;
sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.
Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.
Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.