GALILĖJIEČIŲ

Pas Viešpatį iškeliavo vienas iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbių, sovietmečio laikų disidentas ir kovotojas už tikinčiųjų teises Vladas Lapienis (gimęs 1906 06 06 Daugpilyje), kuris, nepaisant KGB kalėjime, lageryje bei tremtyje patirtų kančių, sulaukė itin garbingo amžiaus – 105 metų (žr. bernardinai.lt).

Nujausdamas, kad dėl disidentinės veiklos gali būti bet kuriuo momentu suimtas, jis ruošėsi būsimai tremčiai miegodamas ant lentų, kukliai maitindamasis ir gyvendamas asketišką gyvenimą. Nors buvo pasaulietis, bet gyveno kaip vienuolis. Neveltui, kai tardymo metu, nepajėgdamas palaužti jo dvasios tvirtumo, KGB tardytojas ėmė šaukti: "Tu – jėzuitas", jis atkirto: "Koks aš jėzuitas, jei turiu žmoną". Bet tardytojas vis tiek šaukė: "Vis tiek, tu – jėzuitas."

Vėliau iš nelaisvės V. Lapienis rašė (jo laiškas buvo įdėtas LKB Kronikoje):

Eidamas gyvenimo keliu, prieini kryžkelę, kurioje, kaip tam pasakos didvyriui, yra parašyta fatali dilema: eisi vienu keliu – pražudysi savo sielą; eisi kitu keliu – sutiksi daug kančių bei vargo. Belieka pasirinkti, kuriuo keliu eiti! Be abejo, griežtos prievartinės priemonės labai vargina žmogų, didina pasiilgimą artimųjų. Iš nostalgijos jautresnio žmogaus sveikata gali visai pairti. Tačiau ir sunkiausiose situacijose nė valandėlei negalima pamiršti, kad esi Dievo įsūnis ir reikės duoti atskaitą iš visų savo žodžių, minčių ir darbų... Kokia didelė Dievo dovana yra meilė. Ji sušvelnina kančias. Rusų rašytojas Dostojevskis sakė: "Tegul jie keikia, o mes vis dėl to juos mylėsime, jie ir neatsilaikys prieš mūsų meilę".

Kovo 7 dieną nuo 13 valandos velionis buvo pašarvotas prie Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios esančioje šarvojimo salėje. Šv. Mišios už jį buvo aukojamos ketvirtadienį, kovo 8 dieną, 11 valandą Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, o 12.45 val. jo palaikai buvo išlydėti į žemiškojo poilsio vietą Rasų kapinėse.

Per mišias sakydamas homiliją arkivyskupas S. Tamkevičius prisiminė, kad, jam atvykus į lagerį, visi su didžiule pagarba prisiminė nepalaužiamos dvasios lietuvį Vladą, kuris buvo prašomas parašyti malonės prašymą, kad būtų išleistas į laisvę, bet atsisakė. Lageryje visi žavėjosi jo atsakymu saugumiečiams: "Man čia gerai ir aš jokio malonės prašymo nerašysiu."

Šiuo gavėnios metu mus galėtų įkvėpti jo asketiško gyvenimo pavyzdys. Jis dažnai pasninkaudavo po kelias dienas, o kartą (kas žino, gal ir ne vieną) net visą mėnesį. Tai ne tik nepakenkė jo sveikatai, bet užgrūdino lagerio išbandymams ir neabejotinai padėjo sulaukti tokio garbingo amžiaus. Juk statistika byloja, kad pasaulyje daugiau miršta nuo persivalgymo, nei nuo bado. Badaujančių neliktų, jei persivalgantys su jais pasidalytų bent sveikatai kenkiančiu pertekliumi.

Sesuo Jonė CSC, prisimindama savo buvusį bendradarbį (kartu dirbo istorijos etnografijos muziejuje) a. a. Vladą, pasakojo, kaip jis atsakydavo savo bendradarbiams, klausiantiems, kodėl jis taip anksti išeina į pensiją (dirbo buhalteriu): "Einu dirbti darbo, kurio nėra kam dirbti." Taip jis apibūdino savo būsimą misiją – pogrindinės literatūros platinimą, kuriai atsidėjo visa širdimi. Jis už tai sumokėjo brangią kainą, ne vienerius lagerio ir tremties metus.

Kaip pasakojo arkivyskupas, velionis iš savo rankų nepaleisdavo dviejų knygų – Šventojo Rašto ir Tomo Kempiečio "Kristaus sekimo". Jis buvo persiėmęs Evangelija, visu savo gyvenimu stengėsi sekti Kristumi ir gyveno pagal Jo mokymą: "Mylėkite priešus ir melskitės už savo persekiotojus." Jis visą gyvenimą meldėsi už savo, Bažnyčios bei Tėvynės priešus.

Amžinos atminties Vladas tikėjo, meldėsi, pasninkavo ir nenuilstamai aukojosi už tikėjimą, Bažnyčią, Tėvynę bei mūsų laisvę. Dabar jau mes su dėkinga širdimi melskime jam amžinojo atilsio pas Viešpatį, o jis teužtaria mus pas Jį.