GALILĖJIEČIŲ

Šeštadienį, 2011 m. spalio 22 d., Romos vyskupijoje ir visose Lenkijos vyskupijose pirmą kartą buvo iškilmingai švenčiamas pal. Jono Pauliaus II liturginis paminėjimas. Spalio 22-oji – Jono Pauliaus II tarnystės visuotinei Bažnyčiai inauguracijos metinių diena.

Šia proga kunigas E. Merkys pakvietė pažiūrėti filmą „Karolis. Žmogus, kuris tapo popiežiumi“ (2005 m. italų režisieriaus Giacomo Battiato). Tad po šv. Mišių skubėjome į salę, norėdami prisiminti šį nepaprastą žmogų, 27-erius metus ėjusį Bažnyčios vyriausiojo ganytojo tarnystę.

1939 metai daugeliui Europos tautų buvo pažymėti žiauriais karo veiksmais, kurie palietė daugumą šeimų. Tuo metu Lenkiją okupavo naciai. Jaunasis Karolis Wojtyla su savo bendraamžiais, matydami savo ir kitų bejėgiškumą, kai atėję užkariautojai naciai žudė beginklius žmones, tyčiojosi iš moterų, liejo kūdikių, senelių kraują, rinkosi vakarais ir ieškojo kelių, ką daryti, kaip elgtis, kaip išgyventi. Dauguma jaunų žmonių siūlė stoti į ginkluotą pasipriešinimo kovą. Tačiau Karolis siūlė kitą kelią – Žodžio, Meilės kelią. Nuo mažens tikintis jaunuolis tik taip suprato esant įmanoma nugalėti blogį. Tėčio mirtis, draugų žūtis, dvasios palydėtojo sušaudymas, žydų tautos naikinimas, žiaurus nacių elgesys, juos pakeitusių komunistų „dieviškumas“ nepalaužė jo įsitikinimų, tačiau stiprino ir vedė be galo atsakingai tarnystei, kuriai jį pašaukė Dievas. „Nebijoti, atverti duris Kristui,“ – jis kvietė kiekvieną žmogų, nežiūrint jo amžiaus, padėties. Nežiūrėdamas laiko jis aktyviai bendravo su jaunimu, kalbėdamas jiems apie skaisčios, įsipareigojančios meilės siekimą, o ne žavėjimąsi trumpalaikiais įsimylėjimais. Sunkiai dirbantiems darbininkams kalbėjo apie žmogaus teisę į orumą, į uždarbį, į poilsį, kad pabūti kartu su šeima ir artimaisiais. Daugumos širdyse Karolio Wojtylos žodžiai rado atgarsį ir gimdė meilę, tikėjimą ir pasitikėjimą. Jis neatstūmė jauno vyro, prisipažinusio apie savo išdavikišką darbą, kurį darė liepiamas KGB. Su skausmingu liūdesiu visa išklausė ir džiaugėsi, kad žmogus suprato savo klaidą ir išdrįso ją pripažinti.

Popiežiaus Jono Pauliaus II įžvalgumas laikmečio problemoms ir jų sprendimo kelio ieškojimas, begalinis spinduliavimas meile kiekvienam sutiktajam, rūpestis žmogaus dvasiniu augimu, jaunimo pakvietimas susitikimui su Dievu – tai mažytė dalelė darbų, kuriuos jis atliko.

Jis visą savo popiežiškąją tarnystę Bažnyčiai ir žmonijai savo gyvenimu ištikimai liudijo 1978 metais spalio 22-ąją ištartus žodžius:

„Broliai, seserys! Nebijokite sutikti Kristų ir priimti jo galią! Padėkite popiežiui ir visiems norintiems tarnauti Kristui ir su Kristaus galia tarnauti žmogui ir visai žmonijai!

Nebijokite! Atidarykite, plačiai atverkite Kristui duris. Jo išganomajai galybei atverkite valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas, plačias kultūros, civilizacijos, pažangos sritis. Nebijokite! Kristus žino „kas žmogaus viduje“. Jis vienas tai žino.

Šiais laikais taip dažnai žmogus nežino, ką turi savo viduje, savo sielos gelmėje, savo širdyje. Jis taip dažnai netikras dėl gyvenimo šioje žemėje prasmės. Jį kamuoja abejonės, kurios tampa beviltiškumu. Tad prašau jūsų, leiskite, maldauju nuolankiai ir su pasitikėjimu, leiskite Kristui kalbėti žmogui. Tik jis turi gyvenimo, taip! amžinojo gyvenimo žodžius.

Kaip tik šiandien visa Bažnyčia švenčia savo „Misijų sekmadienį“, ji meldžiasi, kitaip tariant, ji medituoja ir veikia, idant Kristaus gyvenimo žodžiai pasiektų visus žmones ir būtų jų priimti kaip vilties, kaip išgelbėjimo ir visiško išlaisvinimo žinia.“

Leiskimės ir mes priimti Kristaus galią, paklusti jai ir gyventi Jo vedamiems.