DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

17 val. Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 10

 

Galilėjiečių bendruomenei balandžio 15-ąją sukako 10 metų. Rengiantis šiam jubiliejui, bendruomenės vadovas kun. Eitvydas Merkys sutiko papasakoti apie Galilėjiečių bendruomenę, jos istoriją, pradžių pradžią...

 

– Bažnyčia savo prigimtimi yra tikinčiųjų bendruomenė. Kokia buvo Jūsų bendruomeninio gyvenimo patirtis?

– Pirmiausia tenka pažymėti, kad visada buvau daugiau vienuolis nei bendruolis. Toks esu nuo vaikystės. Kadangi šeimoje augau vienas ir bendravau tik su kiemo draugais (tikėjimo bičiulių ilgą laiką išvis neturėjau), o mokyklos bei kitokioje veikloje sovietiniais laikais nedalyvaudavau dėl įsitikinimų, tai suformavo gana eremitišką mano gyvenimo būdą, kuris man artimas ir šiandien. Mėgstu nuošalumą bei vienumą, kurioje niekada nesijaučiu vienišas, kurioje ilsiuosi ir atgaunu jėgas. Bendruomenėje gerai jaučiuosi tiek, kiek joje randu tikros, dvasinės, tikėjimo bendrystės. Grynai žemiškas ir pernelyg žmogiškas bendravimas mane vargina. Gaivina bendravimas vienoje Dvasioje, Šventojoje Dvasioje, kuriame neregimu būdu dalyvauja Jėzus. Jei to nėra, bendravimas tampa laiko švaistymu. Taigi pirmoji bendruomeninio gyvenimo patirtis buvo gyvenimas tikroje, pilnoje katalikiškoje šeimoje, kurioje niekada nebuvo kalbų apie skyrybas.

Kita įdomi patirtis buvo kooperatinio namo, kuriame užaugau, bendrija. Namo gyventojų susirinkimai vykdavo prie mūsų buto durų, ir aš, mažas vaikas, klausydavau, kaip žmonės sprendžia klausimus, svarsto, kartais ginčijasi, balsuoja. Taip nuo vaikystės stebėjau bendrijos vidinio gyvenimo peripetijas.

Bažnyčioje, kurią lankau nuo mažumės, sovietiniais laikais bendruomeninio gyvenimo nebuvo, nebent pogrindyje, kur, kartais prisidengus gimtadienio šventimu ar panašiai, vykdavo bendraminčių susibūrimai, rekolekcijos. Ta proga ir kunigą pakviesdavo. Kartais ir aš tame dalyvaudavau, bet pastoviau į tai neįsitraukiau, nes gilesni dvasiniai dalykai manęs dar nedomino, be to, būti tarp mažiau pažįstamų žmonių man buvo sunku. Na, o parapijų gyvenimas tais laikais dažnai apsiribodavo tik sakramentų teikimu – apie bendruomeninius ryšius nebuvo nė kalbos.

Skaityti daugiau...

Narių vertinimas:  / 6

 

Pradžia buvo Šv. Jonų bažnyčioje. Sužavėjo gyva bendruomenė, kunigo Eitvydo nuoširdumas. Keletą metų ateidavau tik į šv. Mišias, laikiausi nuošaly. Per ramybės palinkėjimą spaudžiau nepažįstamas rankas... Su palengvėjimu atsidusdavau, kai baigdavosi ši, man sunkiausia, Mišių dalis.

Bėgo metai. Choro vadovės paprašyta, vieno Velyknakčio metu giedojau Taizé chorelyje. Į širdį atėjo šventė – tikra šventė, kokią bažnyčioje išgyvenau pirmą kartą. Su šiuo Kristaus Prisikėlimu po truputį iš kelio dulkių kėlėsi ir mano siela, budo radikaliam posūkiui. Tą rytą spaudžiau jau kelias pažįstamas rankas, mačiau daugybę Dievo meile švytinčių akių. Jos užburia ir patraukia, nes niekur taip ryškiai neatsispindi Dangus.

 O širdis be galo ilgėjosi gilesnio Dievo pažinimo, atilsio Jame, tikro, nuoširdaus ryšio su kitu žmogumi, paliečiančio pačias sielos gelmes! Mes visi labiausiai trokštame meilės ir labiausiai jos bijome. Laukiame tikros bendrystės, bet bijom prarasti savo unikalumą, individualumą, savo asmeninę erdvę, bijom priklausomybės, įsipareigojimo, kurio ji reikalauja. Gąsdina ir skausmas, nes meilė atidaro širdį kitam, o savo netobulumu mes vienas kitą dažnai skaudžiai žeidžiame. Visa savo esybe pajutau, kad pilnatvė, kurios taip ilgėjosi mano širdis, yra neatsiejama nuo kito Dievą mylinčio žmogaus, nuo MES. Supratau, kad tik kitos širdies šiluma, jos plakimas gali sugriauti manojo AŠ kalėjimo sienas, kurios vis storėjo ir už jų jau beveik nebeturėjau kuo kvėpuoti. Tik MES galėjo atverti manojo AŠ sielos akis, tik per MES aš galėsiu pamatyti džiaugsmo, šviesos, meilės šaltinį – DIEVĄ.

 Sužinojusi, kad šioje bažnyčioje veikia Šventojo Rašto ratelis, nuėjau ir aš. Pirmą kartą kunigas Eitvydas paklausė, koks mano vardas. Ir aš sužinojau kelias dešimtis kitų vardų. Susipažinom, susidraugavom. Išgyvenom neapsakomą Dievo meilės ir tarpusavio bendrystės palaimą. Dievas mus sušildė, pamaitino, pagirdė, sustiprino...

Skaityti daugiau...

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie bendruomenę
Lankytojai
128020
ŠiandienŠiandien328
VakarVakar421
Šią savaitęŠią savaitę749
Šį mėnesįŠį mėnesį7388
VisoViso1280209
Statistik created: 2024-03-19T05:37:39+00:00
Lankosi svečių 16
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
6676092

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias