GALILĖJIEČIŲ

Galilėjiečių bendruomenei balandžio 15-ąją sukako 10 metų. Rengiantis šiam jubiliejui, bendruomenės vadovas kun. Eitvydas Merkys sutiko papasakoti apie Galilėjiečių bendruomenę, jos istoriją, pradžių pradžią...

– Bažnyčia savo prigimtimi yra tikinčiųjų bendruomenė. Kokia buvo Jūsų bendruomeninio gyvenimo patirtis?

– Pirmiausia tenka pažymėti, kad visada buvau daugiau vienuolis nei bendruolis. Toks esu nuo vaikystės. Kadangi šeimoje augau vienas ir bendravau tik su kiemo draugais (tikėjimo bičiulių ilgą laiką išvis neturėjau), o mokyklos bei kitokioje veikloje sovietiniais laikais nedalyvaudavau dėl įsitikinimų, tai suformavo gana eremitišką mano gyvenimo būdą, kuris man artimas ir šiandien. Mėgstu nuošalumą bei vienumą, kurioje niekada nesijaučiu vienišas, kurioje ilsiuosi ir atgaunu jėgas. Bendruomenėje gerai jaučiuosi tiek, kiek joje randu tikros, dvasinės, tikėjimo bendrystės. Grynai žemiškas ir pernelyg žmogiškas bendravimas mane vargina. Gaivina bendravimas vienoje Dvasioje, Šventojoje Dvasioje, kuriame neregimu būdu dalyvauja Jėzus. Jei to nėra, bendravimas tampa laiko švaistymu. Taigi pirmoji bendruomeninio gyvenimo patirtis buvo gyvenimas tikroje, pilnoje katalikiškoje šeimoje, kurioje niekada nebuvo kalbų apie skyrybas.

Kita įdomi patirtis buvo kooperatinio namo, kuriame užaugau, bendrija. Namo gyventojų susirinkimai vykdavo prie mūsų buto durų, ir aš, mažas vaikas, klausydavau, kaip žmonės sprendžia klausimus, svarsto, kartais ginčijasi, balsuoja. Taip nuo vaikystės stebėjau bendrijos vidinio gyvenimo peripetijas.

Bažnyčioje, kurią lankau nuo mažumės, sovietiniais laikais bendruomeninio gyvenimo nebuvo, nebent pogrindyje, kur, kartais prisidengus gimtadienio šventimu ar panašiai, vykdavo bendraminčių susibūrimai, rekolekcijos. Ta proga ir kunigą pakviesdavo. Kartais ir aš tame dalyvaudavau, bet pastoviau į tai neįsitraukiau, nes gilesni dvasiniai dalykai manęs dar nedomino, be to, būti tarp mažiau pažįstamų žmonių man buvo sunku. Na, o parapijų gyvenimas tais laikais dažnai apsiribodavo tik sakramentų teikimu – apie bendruomeninius ryšius nebuvo nė kalbos.