GALILĖJIEČIŲ

Galilėjiečių bendruomenei balandžio 15-ąją sukako 10 metų. Rengiantis šiam jubiliejui, bendruomenės vadovas kun. Eitvydas Merkys sutiko papasakoti apie Galilėjiečių bendruomenę, jos istoriją, pradžių pradžią...

– Bažnyčia savo prigimtimi yra tikinčiųjų bendruomenė. Kokia buvo Jūsų bendruomeninio gyvenimo patirtis?

– Pirmiausia tenka pažymėti, kad visada buvau daugiau vienuolis nei bendruolis. Toks esu nuo vaikystės. Kadangi šeimoje augau vienas ir bendravau tik su kiemo draugais (tikėjimo bičiulių ilgą laiką išvis neturėjau), o mokyklos bei kitokioje veikloje sovietiniais laikais nedalyvaudavau dėl įsitikinimų, tai suformavo gana eremitišką mano gyvenimo būdą, kuris man artimas ir šiandien. Mėgstu nuošalumą bei vienumą, kurioje niekada nesijaučiu vienišas, kurioje ilsiuosi ir atgaunu jėgas. Bendruomenėje gerai jaučiuosi tiek, kiek joje randu tikros, dvasinės, tikėjimo bendrystės. Grynai žemiškas ir pernelyg žmogiškas bendravimas mane vargina. Gaivina bendravimas vienoje Dvasioje, Šventojoje Dvasioje, kuriame neregimu būdu dalyvauja Jėzus. Jei to nėra, bendravimas tampa laiko švaistymu. Taigi pirmoji bendruomeninio gyvenimo patirtis buvo gyvenimas tikroje, pilnoje katalikiškoje šeimoje, kurioje niekada nebuvo kalbų apie skyrybas.

Kita įdomi patirtis buvo kooperatinio namo, kuriame užaugau, bendrija. Namo gyventojų susirinkimai vykdavo prie mūsų buto durų, ir aš, mažas vaikas, klausydavau, kaip žmonės sprendžia klausimus, svarsto, kartais ginčijasi, balsuoja. Taip nuo vaikystės stebėjau bendrijos vidinio gyvenimo peripetijas.

Bažnyčioje, kurią lankau nuo mažumės, sovietiniais laikais bendruomeninio gyvenimo nebuvo, nebent pogrindyje, kur, kartais prisidengus gimtadienio šventimu ar panašiai, vykdavo bendraminčių susibūrimai, rekolekcijos. Ta proga ir kunigą pakviesdavo. Kartais ir aš tame dalyvaudavau, bet pastoviau į tai neįsitraukiau, nes gilesni dvasiniai dalykai manęs dar nedomino, be to, būti tarp mažiau pažįstamų žmonių man buvo sunku. Na, o parapijų gyvenimas tais laikais dažnai apsiribodavo tik sakramentų teikimu – apie bendruomeninius ryšius nebuvo nė kalbos.

Mokydamasis mokykloje, politechnikume, universitete, vėliau būdamas įvairiuose darbo kolektyvuose, į jų gyvenimą bei veiklą neįsitraukdavau, visada laikiausi nuošaliai, nes dažnai su savo įsitikinimais jaučiausi kaip „balta varna“. Su tikru bendruomeniniu gyvenimu susidūriau seminarijoje, kurioje irgi laikiausi kiek įmanoma tyliau bei nuošaliau dėl taktinių sumetimų, nes sovietinė valdžia du kartus neleido manęs priimti į Kunigų seminariją, todėl sąmoningai „sėdėjau kaip pelė po šluota“ ir laukiau savo valandos, šventimų, kad galėčiau imtis apaštalinės veiklos.

Dar viena bendruomeninio gyvenimo patirtis buvo Romoje, kur studijavau benediktinų globojamame Liturgijos institute, o gyvenau jėzuitų kolegijoje. Joje gyveno apie 120 jėzuitų, daugiausia kunigų iš įvairių pasaulio šalių, studijuojančių įvairiuose Romos universitetuose. Kolegijoje visi buvo pasidaliję pareigomis ir atsakomybe, kiekvienas žinojo savo vietą bendruomenėje. Kartą per savaitę būdavo švenčiamos bendruomenės mišios, kuriose visi stengdavomės dalyvauti. Kolegijoje buvo vienas kambariukas, į kurį sunešdavome nereikalingus daiktus, ir kiekvienas nuėjęs galėjo pasiimti, ko jam reikėjo. Vyko įvairiapusis dalijimasis ir, be abejo, žmogiškas bendravimas. Išgyvenau vienuolinės bendruomenės, dvasinės šeimos, patirtį.

– Esate gana atsiskyrėliško būdo. Kaip tada Jums kilo noras suburti bendruomenę?

– Tokio noro niekada neturėjau. Viskas vystėsi savaime. Jos atsiradimą noriu palyginti su žmogaus atėjimu į šį pasaulį. Prasidėjimą sieju su savo kunigiškosios tarnystės pradžia 1989 m. Gerosios Vilties (Švč. Jėzaus Širdies) parapijoje Vilniuje. Vos pradėjus kunigauti, su uolesniais parapijiečiais bei moksleiviais ėmėme rinktis parapijos namuose ir gilintis į tikėjimo, moralės bei dvasinio gyvenimo klausimus. Netrukus valdžiai leidus dėstyti tikybą mokyklose, ėmiausi darbo net penkiose mokyklose, kuriose tikybą lankė keletas tūkstančių vaikų (pamokos vykdavo net aktų salėje, dalyvaujant kelioms klasėms iš karto). Su uolesniais moksleiviais toliau rinkdavomės parapijoje ir gilinomės į Šventąjį Raštą. Pamokos mokykloje buvo pareiga ir vargas, nes seminarijoje niekas mūsų neruošė pedagoginiam darbui, o susitikimai parapijoje – atgaiva po dienos darbų, dėl kurių gausos dažnai nebūdavo kada net pavalgyti (gerai pažįstama Mk 6, 31 aprašyta situacija). Taip gimė Gerosios Vilties Šventojo Rašto grupelė.

Kai 1991-ųjų rudenį buvau išsiųstas į Romą studijuoti, su minėta grupele palaikiau gyvą ryšį laiškais (todėl man tokie artimi bei suprantami apaštalo Pauliaus laiškai), o mišių, kurias kolegijoje dažnai aukodavau vienas, pabaigoje atsigręždavau į Lietuvos pusę ir laimindavau ten likusius tikėjimo bičiulius, ir vis mąsčiau, kas gi yra Bažnyčia ir kokia ji turėtų būti, nes seminarijoje mus ruošė kulto tarnystei bei asmeninei sielovadai, kalbėjo apie Bažnyčią kaip hierarchinę instituciją, bet beveik nieko apie bendruomenę. Tokie buvo laikai.

Romoje pažinau Šv. Egidijaus bendruomenę, kuri daug darbuojasi rūpindamasi vargšais, taip pat organizuoja pasaulyje garsius ekumeninius bei tarpreliginius susitikimus. Kai kartu su bičiuliu iš kolegijos apsilankiau šios bendruomenės pamaldose jų bažnytėlėje Romoje, prie durų mus maloniai pasitiko, davė tekstus, kad galėtume aktyviai dalyvauti liturgijoje. Po mišių supažindino su bendruomenės gyvenimu, veikla, istorija. Tai buvo labai įspūdinga patirtis pasauliečių bendruomenėje.

Nebegrįžęs studijuoti, 1992 m. rudenį atsidūręs Vilniaus arkikatedroje, susipažinau su bokšte besirenkančia charizmatinės maldos grupele, o kantičkinių giesmių grupės ir jų vadovės prašymu buvau paskirtas studentų kapelionu Šv. Jonų bažnyčioje. Sutarėme, kad liturgijoje melsimės neskubėdami. Pasikviečiau ir bičiulius iš Gerosios Vilties bažnyčios. Ėmėme gyvuoti bei rengtis pirmajam Velyknakčiui bei popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui į Lietuvą. Kadangi Šv. Jonų bažnyčia nebuvo parapijinė, ėmiau mąstyti, o kas gi yra mano ganomieji, kuriems galėsiu dalyti kvietimus į susitikimus su popiežiumi. Nusprendžiau parengti anketą, kad galėčiau suregistruoti bažnyčioje besilankančius žmones, sužinoti jų poreikius. Į anketą įdėjau ir mažą Bažnyčios viziją – pirmąsias bendruomenės nuostatas. Žmonėms sunešant anketas, turėjau progą su jais susipažinti ir sužinoti, kas juos domina.

1993 m. vasarą tapau bažnyčios prefektu. Nieko ypatingo nedarėme, tik meldėmės, o Viešpats davė augimą ir derlių. Pirmosios Sutaikinimo pamaldos ir Velyknaktis, evangelizaciniai žygiai, ekumeniniai susitikimai, stovyklos ir kita. Žmonių vis daugėjo. Buvo laikas, kai jie šiokiadieniais net netilpdavo koplyčioje, o sekmadieniais ėmė stigti sėdimų vietų vienoje iš didžiausių Vilniaus bažnyčių, nors vis gaminom suolus, kad susodintume visus. Tai buvo dvasinio sąjūdžio ir Šv. Jonų bažnyčios klestėjimo, o tuo pačiu ir didelių įtampų su universiteto valdžia dėl didesnių galimybių bendruomenei gyvuoti metas. Viskas vystėsi ir augo, susikūrė įvairios maldos bei tarnysčių grupės, formavosi branduolys. Bendros kelionės, rekolekcijos, įvairi veikla, maldos vakarai padėjo žmonėms burtis ir būti kartu. Jaučiau, kad artinasi gimimo laikas, nes prasidėjo gimdymo skausmai, apie kuriuos, kaip ir apaštalas Paulius, net nebuvęs motina, ir aš galiu kalbėti, nes puikiai pažįstu jų aitrų skausmą. Taigi „jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti...“ (plg. Lk 2, 6).

– Vadinasi, mintis apie bendruomenę, jos būtinumą augo palaipsniui ir vedė link didesnio įsipareigojimo?

– Taip. Šv. Jonų bažnyčioje vyko tikras dvasinis atgimimas, sąjūdis, kuris buvo puikus, bet stigo apibrėžtumo, nes nebuvo aišku, kiek yra tikro įsipareigojimo. Kiekvienas vadino save bendruomenės nariu, o kokia jo atsakomybė, koks įsipareigojimas bendruomenei? Buvo tokių, kurie, išėję iš Jonų bažnyčios, ir toliau jai atstovaudavo sporto renginiuose, nors jau nebesimelsdavo kartu. Tai buvo paradoksas.

Matydamas tuos dalykus, supratau, kad reikia įvardinti, kas gi pagaliau yra tikri nariai, kurie prisiima atsakomybę, o kas tik pakeleiviai, kuriais remtis negali. Be aiškaus apibrėžtumo ir įsipareigojimo negalima toli nueiti, tik iki pirmo pasitaikiusio išbandymo, pirmos pagundos arba pirmo patogesnio pasiūlymo. Supratau, kad tik Kryžiaus meilė – išsižadėjimas vardan kitų ir įsipareigojimas gali būti tikro, patvaraus buvimo ir tikros bendruomenės pagrindu. Ištikimybė Kristui, ištikimybė duotam žodžiui, ištikimybė vienas kitam. Todėl kilo noras aiškiau apibrėžti, kas gi yra bendruomenė, kas mus jungia, ypač pranciškoniškajam jaunimui išsikėlus į sugrąžintus Bernardinus, o jonitų bičiuliams persikėlus į Lateranus.

Supratome, kad baigėsi sąjūdžio laikas ir atėjo metas tapti tikra bendruomene, atrasti savąją charizmą ir misiją. Norėjosi eiti pirmyn vis siaurėjančiu keliu. Supratau, kad tuo keliu einant reikia tvirto, tikro, patvaraus ryšio, nes priešingu atveju tai pavojinga. Panašiai, kaip einant į kalnus, pradžioje keliautojai nesusiriša, o kopiant aukščiau susiriša vienas su kitu ir eina labai atsargiai, jausdami atsakomybę vienas už kitą. Ir čia taip pat. Einant pirmyn, ypač imantis sunkesnių užduočių, neužtenka vien tik entuziazmo, reikia aiškaus įsipareigojimo. Pirmiausia reikia įvardinti, kas svarbu, ko ir kaip siekiame, kokias priemones naudosime, kokiu keliu eisime. Kelias yra vienas – Kristus, tas kelias labai siauras ir kartu platus, kuriame kiekvienas turi rasti savo vietą. Juk yra daug skirtingų pašaukimų. Supratau, kad pirmiausia kiekvienas žmogus turi tą įvardinti sau.

Daugelis troško save visiškai atiduoti Dievui ir galvojo apie pašvęstąjį gyvenimą, norėjo aiškesnio identiteto ir labiau apibrėžtos bendruomenės. Jaučiau spaudimą iš apačios, siekiant padorių sąlygų bendruomenei gyvuoti, ir didelį slėgimą iš viršaus, universiteto administracijos, nenorint duoti erdvės jos pilnakraujam gyvavimui. Aiškiai jutau, kad pasilikimas vietoje gresia mirtimi, nes „jiems nebuvo vietos užeigoje“ (plg. Lk 2, 7). Tuomet išorinės sąlygos atrodė svarbios, nes dar nebuvome išmokę gyventi ir išgyventi visokiomis sąlygomis (gyvenimas mokė ir tebemoko). Dabar tai nebūtų problema, o tuomet, nebepakeldamas tuometinių dejonių ir negalėdamas nieko pakeisti, pasiryžau sunkiausiam gyvenimo žingsniui... išėjau iš Jonų ir pasitraukiau į dykumą, kurioje išgyvenau gundymus ir paguodą, pragarą ir Dangų kartu... Ačiū Dievui, kuris neleido sudužti ir padėjo išgyventi. Išėjau visiškai vienas, nes vestis kitus į nežinomybę, nepramintu keliu laikiau baisiu neatsakingumu.

Aš klaidžiojau po dykumą, o visi kiti darė savo pasirinkimą. Vieni liko vietoje, kiti prisiglaudė kas kur (Šventojo Rašto grupelės namuose, kiti kitur). Po 40 dienų grįžau iš dykumos, autoizoliacijos ir tada artimiausiems bičiuliams pasiūliau mėnesiui pasitraukti į dykumą... Gyvai išgyvenau Kryžiaus dramą, kai po dvasinio sąjūdžio dienų likau su mažu būreliu po Kryžiumi... Po to buvau paskirtas į Šv. Onos bažnyčią rezidentu... Kokia palaima buvo aukoti mišias ir melstis su būreliu artimiausių dvasios bičiulių, kurie meldėsi ir kentėjo kartu... Mus sujungė Eucharistija, malda ir kančia... Tokia yra mano ir bendruomenės priešistorė, buvimas Dievo ir Bažnyčios įsčiose iki gimimo, tikra Gavėnia...

– Pasakojote apie savo bendruomeninio gyvenimo patirtį: vaikystės prisiminimai, mokslai Romoje, kunigo tarnystė. O kaip gimė Galilėjiečių bendruomenė?

– Kai 1998 m. išėjau iš Šv. Jonų bažnyčios ir buvau paskirtas į Šv. Onos bažnyčią rezidentu, turėjau tam tikrą bendruomeninio gyvenimo patirtį, pažinau jo problemas, supratau, kad reikia įvardinti, kas jungia bendruomenės narius, kas jiems yra bendra, kas – svarbu. Apie tai kalbėjausi su žmonėmis, su kuriais jau ilgai keliavome drauge. Bendruomenės vizijos skyrėsi. Buvo labai sudėtinga rasti tai, kas vienytų visus, nes norėjosi keliauti drauge, buriant skirtingus žmones bei luomus Jeruzalės bendruomenės pavyzdžiu (plg. Apd 2, 44–47). Kelis metus tęsėsi gimdymo skausmai, kol jubiliejiniais 2000 metais, kai buvo atvertos jubiliejinių metų durys, kurios, anot popiežiaus Jono Pauliaus II pranašiško laiško Novo millennio ineunte, yra pats Kristus, įvyko stebuklas. Skaitydamas Liturgines valandas, sustojau ties ištrauka iš Laiško Diognetui ir prasidėjo...

– Kas prasidėjo?

– Gimimas. „Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti“ (Lk 2, 6). Taigi mums esant Šv. Onos bažnyčioje prasidėjo bendruomenės gimimas, kai perskaitęs minėtą laišką pagalvojau, kad jame aprašytas žavingas krikščionio paveikslas gali būti puikus pavyzdys visiems. Laiško ištrauką atspausdinau, išdalinau žmonėms, kurie keliavo drauge, ir pakviečiau: „Jeigu jus žavi laiške aprašytas pirmųjų amžių krikščionio paveikslas, jeigu jis jums artimas, jeigu norite burtis ir keliauti drauge, atsiliepkite.“ Tai palietė visus, sužavėjo, uždegė ir suvienijo.

Sekminių išvakarėse paupyje prie Neries įvyko neužmirštamas susirinkimas, kur pakviečiau bendraminčius skaptuoti bei smaluoti valtį ir leistis kelionėn per šėlstančią jūrą. Po to ėmėme rinktis ir drauge svarstyti bendruomenės nuostatas, kurias buvau parašęs dar Jonuose ir vis tobulinau, be to, buvo svarbu galutinai įvardinti, koks yra mus vienijantis siekis. Pirmiausia gimė nuostatos bei siekis, vėliau ėmėme šlifuoti tvarką, kurią irgi buvau paruošęs. Beveik metus mąstydami, diskutuodami, svarstydami tobulinome nuostatas bei tvarką ir sutarėme nuo Naujųjų metų pradėti pagal jas gyventi.

Tiesa, dar įsiminė mūsų pirmoji bendra kukli tarnystė jubiliejiniais 2000 metais Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose, kuriuose vedžiau Sutaikinimo pamaldas (2001 m., klebono prašomi, vėl įsipareigojome visai savaitei). Ji man išliko kaip vienas iš įsimintiniausių bei įspūdingiausių renginių mano gyvenime, kur nuostabiai derėjo menas, muzika, žodis bei malda. Ši tarnystė mus gražiai sujungė. Buvome laimingi galėdami tarnauti kitiems.

Po to sekė staigus, netikėtas išbandymas – širdies operacija, nes paaiškėjo, kad mano sveikata yra kritinės būklės. Galvojau, gal Dievas nenori, kad bendruomenė gimtų, todėl karštai meldžiau: „Dieve, jeigu būsiu gyvas, tada per Velykas norintieji išpažins siekį ir pradėsime kelionę drauge, o jeigu Tu nori ko kito, pasiimk mane.“ Toliau viskas klostėsi nuostabiai. 2001 m. vasario 5-ąją, šv. Agotos dieną, mane paguldė ligoninėn, 26 d. operavo. Gavėnią praleidau ligoninėje ir reabilitacijos sanatorijoje, o namo sugrįžau prieš pat Verbų sekmadienį, kurį vėl galėjau iškilmingai švęsti bažnyčioje.

Didžiąją savaitę praleidau Trinapolyje, vedžiau Dvasines pratybas ir drauge su bendrakeleiviais šventėme tokias svarbias mums visiems krikščionims dienas. Koks didis buvo džiaugsmas ir atgaiva po daugiau nei dvejus metus trukusios kelionės dykuma, gundymų bei kančių vėl švęsti Didįjį Tridienį artimų bičiulių rate, vienuolyno tyloje. Tai buvo nuostabus dvasinis pasirengimas labai svarbiam mūsų gyvenimo žingsniui. Ankstų Velykų rytą, 2001 m. balandžio 15-ąją, 5 valandą pirmieji 24 žmonės išpažino siekį ir davė pažadus (kitos 3 sesės, negalėjusios dalyvauti, jį išpažino per Atvelykį). Tai buvo labai reikšmingas, įspūdingas Dievo malonės rytas, nes tą rytą, balandžio viduryje, iškritęs sniegas, kai jau žydėjo žibutės, priminė šv. Teresėlės įžadų dieną. Šis įvykis labai sustiprino, padrąsino visus. Taip pradėjome kelionę drauge, išpažinę siekį ir įsipareigoję Dievui bei vienas kitam. Taip gimė bendruomenė.

Toliau vėl kaip Evangelijoje, pagimdžius pirmgimį, suvysčius jį vystyklais teko paguldyti ėdžiose, nes nebuvo vietos užeigoje (plg. Lk 2, 6–7). Kadangi, man darbuojantis Onoje, ilgą laiką bažnyčioje tegalėjome giedoti Liturgines valandas (tą darėme visą dešimtmetį) ir švęsti Eucharistiją, o kitokiai veiklai nebuvo galimybių, todėl gražiu oru rinkdavomės gamtoje (prie upės, Kalnų parke, kitur), o darganotomis dienomis namuose. Katechezes vedžiau bei Šventojo Rašto grupelės glausdavosi ten, kur rasdavau vietos (pvz., vaikų darželyje, Katedros bokšte), o dvasiniams pokalbiams žmones priimdavau ant suoliuko prie Dailės akademijos – net žiemą (kaip mėgstu sau sakyti, išmokau dirbti savo darbą net ant kelmo). Tik pranciškonams ėmus globoti Šv. Onos bažnyčią, sielovadai atsirado didesnės galimybės, kurias stengiausi išnaudoti.

Po to sekė malonės metas, kai, 2005 m. man tapus Šv. Onos bažnyčios rektoriumi, bendruomenė ne tik gražiai gyvavo, bet ir tarnavo.

Taip ir prabėgo dešimtmetis, plaukiant ramiais užutėkiais ir per audras, kurios ne sykį grasino nuskandinti laivelį, kuris vien tik Dievo malonės dėka plaukia toliau, ir mes keliaujame, patirdami sukrėtimų bei išbandymų ir taip augdami ne tik metais ir skaičiumi, bet, manau, malone ir išmintimi (plg. Lk 2, 52).

– Jau 10 metų vadovaujate Galilėjiečių bendruomenei. Ką bendruomenė reiškia Jums? Kuo ji svarbi kiekvienam žmogui?

– Man bendruomenė yra dirva, kurioje krikščionis bręsta ir brandina vaisius. Ji yra tikra svaidyklė į Dangų, nes bendruomenėje žmogus mokosi būti bendrystėje, pirmiausia su Viešpačiu Jėzumi, per Jį su Tėvu Šventojoje Dvasioje, o paskui ir su kitais žmonėmis. Mes esame pašaukti į Švenčiausiosios Trejybės bendrystę, tikrąją Koinonia, kuri bus Danguje, kuriai turime pasirengti ir priaugti sumažėdami, o tai įmanoma tik bendruomenėje, t. y. santykyje su kitu.

Iš tiesų esame gludinami šeimoje, darbe ir kitur. Visur vyksta mūsų žmogiškoji formacija ir transformacija. Šeimoje gimėme ir esame ne savo valia, bet pagal prigimtinę tvarką. Tad jeigu šeima darni, kaip Nazareto, joje vyksta nuostabi žmogaus formacija. Bet kiek tokių tikrų, pilnų, darnių, tobulų šeimų šiandien? Jei to nėra, žmogaus ugdymas yra labai nuskurdinamas arba žmogus tiesiog deformuojamas ir žalojamas. Retai dirbama pagal pašaukimą, dažniau dėl pragyvenimo. Tai žmogų dažnai tik verčia tapti konformistu ar negailestingu konkurentu, ypač šiandien. Tuo tarpu į krikščionišką bendruomenę įsijungiame visiškai laisvai (taip bent turėtų būti), vedami noro sekti Jėzų tam tikru būdu, kuris artimas (bet tikrai ne tapatus) ir kitiems bendruomenės nariams, tikėdami, kad tokia yra Dievo valia. Juk, kaip skelbia mūsų tikėjimas, be tikėjimo, be Kristaus, be Krikšto ir be Bažnyčios (εκκλησία – pašauktųjų surinkimas), kuri yra bendruomenė, nėra išganymo. Tik joje bręstame Dangui, tik čia Jėzus mus gydo iš egoizmo ir kitur patirtų žaizdų. Tiesa, kad ir joje patiriame sužeidimų, bet ta neišvengiama realybė, kylanti iš žmogaus nuodėmingumo, priimta su tikėjimu, viltimi ir meile, mus gydo ir ugdo, tiesiog pašventina.

Reikia suprasti, kad Bažnyčia savo prigimtimi skiriasi nuo bet kurios kitos bendruomenės. Ji – mistinis Kristaus, tobulo ir be nuodėmės, žengiančio pas Tėvą, Kūnas, o mes to Kūno gyjantys ir per Jį, su Juo ir Jame pas Tėvą, į dangiškąją Jeruzalę, t. y. į Dangų, žengiantys nariai.

– Bažnyčioje yra didelė bendruomenių įvairovė, kuri padeda atsiskleisti kiekvieno Dievo vaiko unikalumui. Kokius išskirtumėte pagrindinius Galilėjiečių bendruomenės bruožus?

– Esame eiliniai, paprasti, niekuo nesiskiriantys krikščionys, tik besistengiantys nebūti drungni (plg. Apr 3, 15–16). Vienas mums būdingas dalykas – tai didelė meilė Dievo žodžiui. Stengiamės juo persiimti ir pagal jį gyventi.

Antra, labai branginame liturgiją, kurioje semiamės jėgų kasdienybei. Studijuojant benediktinų globojamame Liturgijos institute Romoje, supratau, kad liturgija yra visos Bažnyčios veiklos viršūnė ir šaltinis, kaip yra pasakyta Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie liturgiją. Meilė liturgijai yra vienas iš svarbesnių mūsų bendruomenės bruožų: mes branginame, vertiname liturgiją ir stengiamės ištikimai laikytis Bažnyčios liturginių nuostatų, įsigilinti į jų prasmę ir kaip galima maldingiau švęsti susitikimą su Viešpačiu joje.

Norisi ją švęsti kaip galima turiningiau. Liturgijoje aš matau didžiulę jėgą, didžiules neišnaudojamas galimybes paliesti žmones, maitinti gyvu Dievo žodžiu, gydyti, brandinti, kalbinti, perkeisti, ne tik išgyvenant tikėjimo slėpinius, kaip tai daroma Dvasinėse pratybose, bet tampant jų dalyviu. Liturginė malda visada pranoksta asmeninę maldą, kuri jai mus tik parengia. Svajoju ir ilgiuosi kiek galima giliau, didingiau ją švęsti čia, žemėje, ne tik Danguje. Bet tai įmanoma tik tikroje bendruomenėje, kuri suvienyta vieno Krikšto (ne formalios apeigos, bet panirimo Kristuje), vieno tikėjimo (ne šalto, formalaus, bet gyvo) ir vienos Dvasios, kuri veda į Dievo pažinimo gelmes ir tobuloje meilėje suvienija asmenis, nežiūrint jų skirtingumo. Liturgijoje viskas yra svarbu: ir giedojimas, ir aplinka, ir nusiteikimas, ir kita – viskas turėtų būti sustyguota, bet svarbiausia – troškimas švenčiant liturgiją sutikti gyvą Prisikėlusį Kristų, nes liturgija – tai dalyvavimas Jo maldoje, kuri visuomet išklausoma (plg. Jn 11, 42).

Kitas mūsų bruožas – dvasinis palydėjimas. Jo pagrindu bendruomenė susibūrė ir kryptingai keliauja toliau. Dar tebebūnant Šv. Jonų bažnyčioje kilo mintis burti draugėn tuos, kurie prašo dvasinio palydėjimo, nes daugeliui jų rūpi panašūs dvasiniai klausimai, kurie nėra giliai asmeniniai, bet daugiau bendro pobūdžio, į kuriuos galima vienu kartu atsakyti visiems besidomintiems ir taip sutaupyti brangaus laiko, kad būtų galima aprėpti daugiau žmonių.

Be to, dar būdamas Jonuose ir beskaitydamas Išėjimo knygos 18 skyrių supratau, kad tą tikinčiųjų minią reikia suskirstyti į grupeles ir paskirti joms atsakinguosius, kad daugelį kylančių klausimų jie išsispręstų patys. Juk žmonės, gyvendami intensyvų ir gilų dvasinį gyvenimą, nejučiomis kaupia dvasinę patirtį ir gali daug padėti kitiems bendruomenės nariams, o šie – kitiems, greta esantiems, gyvenimo situacijose pasimetusiems, besiblaškantiems šeimynykščiams, bendradarbiams ir kitiems gyvenimo kelyje sutiktiesiems. Todėl bendruomenė turi aiškią, biblinę struktūrą ir atsakinguosius.

– Koks yra galilėjiečių kelionės drauge tikslas? Kokia misija, charizma?

– Mūsų misija – būti pasaulyje druska, šviesa bei raugu ir pašventinti jį iš vidaus, ugdant savyje mažutėlio dvasią ir saugantis fariziejų raugo: išdidumo, noro pasirodyti, veidmainystės, pasitenkinimo savimi, raidiškumo. Mūsų bendruomenei būdinga, kad nekeliame specialių veiklos tikslų ir gyvename paprastą, kasdienį gyvenimą, sekdami Apaštalų darbuose minimos Jeruzalės bendruomenės pavyzdžiu, siekdami dvasinės bendrystės ir materialaus solidarumo padedant vieni kitiems, paremiant vieni kitus (išgalint – ir kitus žmones) ir keliaujant kaip viena dvasinė šeima.

Siekiame būti kiek galima panašesni į Laiške Diognetui aprašytą krikščionį ir liudyti Kristų savo aplinkoje, uoliai bei pareigingai atliekant kasdienes pareigas šeimoje, darbovietėje ir visur, kur esame, pašventinant tą aplinką ir skleidžiant malonų Viešpaties pažinimo kvapą (plg. 2 Kor 2, 14–16), skelbti Jį daugiau pavyzdžiu nei žodžiais, tiesiog savo buvimu. Pirmiausia būti kiek galima ištikimesniems ir panašesniems į Jėzų, o iš to teišplaukia veikimas. Visada pabrėžiu, kad pirmiau ir svarbiau būti, o tik paskui veikti, ir veikti tiek, kiek aplinkybės tuo metu reikalauja. Esame atviri veiklai ir tarnavimui, bet nekeliam dirbtinių tikslų, o stengiamės atliepti į kasdienius iššūkius.

– Pasivadinome galilėjiečiais. Kodėl?

– Pirmiausia ėmė formuotis bendruomenė, tik vėliau pradėjome galvoti apie pavadinimą. Labai norėjosi kuklaus ir neutralaus. Kadangi mūsų būsena buvo varginga ir neapibrėžta, pirmiausia norėjosi pasivadinti anavim – vargdieniais, bet pagalvojau: kas bus, jeigu kada nors išaugsime, suklestėsime? Ar tuomet bederės tas pavadinimas?

Po ilgų svarstymų ir pokalbių su kitais galiausiai apsisprendžiau už dabartinį pavadinimą, nes po kelionės į Šventąją Žemę 1995 m., pasivaikščiojimo po Galilėją gyvenau tik tuo. Radau daug gražių topografinių atitikmenų tarp Lietuvos ir Šventosios Žemės: kai kurie miesteliai, upės, piliakalniai nuostabiai atitinka kai kurias Izraelio vietas. Ir istoriškai Lietuva, kaip ir Izraelis, yra ant kelio didžiųjų galybių ir nieku kitu negali pasitikėti – tik Dievu. Izraelis labai trumpai, Dovydo ir Saliamono laikais, buvo išplitęs nuo jūros iki jūros, paskui vis nyko, skilo. Taip pat ir Lietuva. Mūsų tautos istorija, patirtis labai panaši. Todėl ji man labai siejasi su Galilėja, Izraeliu, Šventąja Žeme. Aš „kliedėjau“ Galilėja, nes ten ir akmenys šaukte šaukia apie Jėzų – todėl ir pasivadinome galilėjiečiais.

– Meile Galilėjai degate ir dabar, ją perduodate bendruomenės nariams, taip pat rekolekcijų apie Šventąją Žemę metu.

– Buvo dar vienas motyvas – galilėjiečiai buvo dvejopi. Buvo Judas Galilėjietis, kuris subūrė grupę šalininkų, buvo nužudytas ir jo sekėjai išsisklaidė (plg. Apd 5, 37), ir buvo Jėzus, kuris irgi buvo nužudytas, bet po Jo mirties mokiniai neišsiskirstė. Būtent apie tai mąsčiau, kai manęs laukė širdies operacija. Tada pagalvojau, kad jeigu man iškeliavus bendruomenė išsisklaidys, vadinasi, tai buvo tik mano pasekėjai, o jeigu išliks – tai ji gimusi iš Dievo.

Tada vis tik Viešpats mane paliko, nors, kaip anksčiau esu sakęs, prieš operaciją karštai meldžiau, kad mane pasiimtų, jeigu Jis nenori, kad mes pradėtume kelionę drauge. Tai, kad Viešpats paliko gyventi, man yra pati tvirčiausia atrama sunkumų valandomis, kai tenka keliauti pasikliaujant vien Dievu.

Prisipažinsiu, kartais ir aš širdyje pagalvoju, kas liks iš bendruomenės, kai iškeliausiu pas Viešpatį, bet dabar turiu vis daugiau tikrumo, kad bendruomenė išliks, nes matau vis daugiau vientisumo, darnos, dvasinės bendrystės, meilės, mažiau išcentrinių, skaldančių veiksnių, ambicijų, konkurencijos, prisirišimų. Dievas dirba savo darbą – per laiką, gyvenimo įvykius, skaudžias patirtis mus gydo, nuskaistina, genėja, kad būtume mažesni, silpnesni ir vaisingesni, nes Jo „galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9).

– Ką bendruomenės pavadinimas reiškia Jums, ką turėtų reikšti bendruomenės nariams, kiekvienam krikščioniui? Kaip tai turi atsispindėti mūsų gyvenime?

– Ilgainiui šis pavadinimas pasidarė labai artimas ir įgavo dvasinę prasmę. Norėčiau, kad bendruomenė būtų intensyviai laukianti Jėzaus atėjimo: Žodyje, Duonoje, mirties valandą ir laikų pabaigoje. Juk galilėjiečiai, Jėzui žengiant pas Tėvą, žvelgė į dangų. Taigi galilėjiečiai yra tie, kurie laukia Jo atėjimo!

Reikia būti pasirengusiems priimti permainas ir iššūkius, žinoti, kad Dievo žodis išsipildys – Jis tikrai ateis laikų pabaigoje, nuo kurios mes ne tolstame, bet prie kurios artėjame. Jis tikrai ateis mūsų mirties valandą ir mes turime būti pasiruošę Jį pasitikti. Pirmieji krikščionys šaukdavo: „Maranata! Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Manau, tai turėtų būti būdingas krikščionio bruožas – laukimas. Mūsų žvilgsniai turėtų būti pakelti aukštyn, ten, kur Jėzus nuėjo, kad suprastume, kaip Laiške Diognetui pasakyta, kad čia, žemėje, kiekviena tėvynė mums yra svetima ir kiekviena svetima žemė mums yra tėvynė, nes, kaip Paulius sako, „mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20). Taigi turime būti visada pasirengę keliauti pas Jį. Mes ir savo siekyje išpažįstame troškimą sugrįžti į Tėvo namus.

Kalbėjosi Dovilė J.

• Kitas >