GALILĖJIEČIŲ

Pradžia buvo Šv. Jonų bažnyčioje. Sužavėjo gyva bendruomenė, kunigo Eitvydo nuoširdumas. Keletą metų ateidavau tik į šv. Mišias, laikiausi nuošaly. Per ramybės palinkėjimą spaudžiau nepažįstamas rankas... Su palengvėjimu atsidusdavau, kai baigdavosi ši, man sunkiausia, Mišių dalis.

Bėgo metai. Choro vadovės paprašyta, vieno Velyknakčio metu giedojau Taizé chorelyje. Į širdį atėjo šventė – tikra šventė, kokią bažnyčioje išgyvenau pirmą kartą. Su šiuo Kristaus Prisikėlimu po truputį iš kelio dulkių kėlėsi ir mano siela, budo radikaliam posūkiui. Tą rytą spaudžiau jau kelias pažįstamas rankas, mačiau daugybę Dievo meile švytinčių akių. Jos užburia ir patraukia, nes niekur taip ryškiai neatsispindi Dangus.

 O širdis be galo ilgėjosi gilesnio Dievo pažinimo, atilsio Jame, tikro, nuoširdaus ryšio su kitu žmogumi, paliečiančio pačias sielos gelmes! Mes visi labiausiai trokštame meilės ir labiausiai jos bijome. Laukiame tikros bendrystės, bet bijom prarasti savo unikalumą, individualumą, savo asmeninę erdvę, bijom priklausomybės, įsipareigojimo, kurio ji reikalauja. Gąsdina ir skausmas, nes meilė atidaro širdį kitam, o savo netobulumu mes vienas kitą dažnai skaudžiai žeidžiame. Visa savo esybe pajutau, kad pilnatvė, kurios taip ilgėjosi mano širdis, yra neatsiejama nuo kito Dievą mylinčio žmogaus, nuo MES. Supratau, kad tik kitos širdies šiluma, jos plakimas gali sugriauti manojo AŠ kalėjimo sienas, kurios vis storėjo ir už jų jau beveik nebeturėjau kuo kvėpuoti. Tik MES galėjo atverti manojo AŠ sielos akis, tik per MES aš galėsiu pamatyti džiaugsmo, šviesos, meilės šaltinį – DIEVĄ.

 Sužinojusi, kad šioje bažnyčioje veikia Šventojo Rašto ratelis, nuėjau ir aš. Pirmą kartą kunigas Eitvydas paklausė, koks mano vardas. Ir aš sužinojau kelias dešimtis kitų vardų. Susipažinom, susidraugavom. Išgyvenom neapsakomą Dievo meilės ir tarpusavio bendrystės palaimą. Dievas mus sušildė, pamaitino, pagirdė, sustiprino...

 Atėjo naktis... Neatlaikęs šioje bažnyčioje susidariusių aplinkybių, kunigas Eitvydas paliko šį „laivą“ ir išlipo į krantą. Daugelis Šventojo Rašto ratelio narių išėjome kartu. Mes jau patyrėme Dievo pažinimo saldumo skonį, širdžių bendrystės palaimą. Mus jungė bendra kryptis, bendras tikslas. Išėjom į tamsą, į nežinią... Išėjom į dykumą... Tačiau guodė viltis, kad kai dangų dengia net ir tamsiausi debesys, virš jų visuomet šviečia saulė. Kunigas vienumoje išgyveno savo kryžių, mes meldėmės kas kur, susiskirstę į mažesnes grupeles, namuose toliau skaitėm Šventąjį Raštą. 

Po kelių mėnesių dykumos kunigas Eitvydas buvo paskirtas į Šv. Onos bažnyčią. Atėjom ir mes – likęs nedidelis būrelis, panorėjusių bet kokiomis sąlygomis ir toliau keliauti drauge. Buvome dėkingi vieni kitiems, kad išlikome, nesudužome, nepabirome. Kančią ir tamsą išgyvenę kartu, tapome dar artimesni, dar brangesni, nors tokie pat žmogiškai silpni ir pažeidžiami. Reikėjo kaip nors keliauti toliau. Turbūt niekas iš mūsų iki galo nesuprato, kokiam žingsniui ryžomės, iki kiek susiaurėjo mūsų kelias! Reikėjo prisitaikyti prie esamų sąlygų, sukurti savo bendros kelionės nuostatas, tvarką, regulą – kelio ženklus, kurie padėtų irtis giliau, skleistis, įveikti audras, išgyventi „štilį“.

Po truputį judėjom – atsargiai, pakraščiukais, palei meldus. Mokėmės vairuoti laivelį, mylėti Viešpatį ir vienas kitą – atleisti, nukęsti nuoskaudas, pakilti parpuolus, padėti atsikelti kitam. Stiprino Jėzaus akys, šviečiančios ir tamsoj, ir audrų metu, – drąsinančios, guodžiančios, rodančios kelią tarp uolų ir rifų.

Ilgainiui supratom, kad atėjo laikas prisiimti atsakomybę už laivelį, už mūsų kelionę, pajutom, kad atėjo laikas tapti tikra bendruomene – kiekvienam asmeniškai ištarti savąjį „fiat“ Jėzui ir vienas kitam. Privalėjom garsiai pasakyti savo siekį – vis labiau išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Kristų. Tikėjomės, kad tai įvyks 2001 m. Velykų rytą.

Bet ir vėl išbandymas... Vasario mėnesio pabaigoje bendruomenės vadovui kunigui Eitvydui buvo atlikta sudėtinga širdies operacija. Kas tai? Kaip suprasti šį ženklą? Ar tai tik išbandymas prieš svarbų žingsnį, ar Dievas nenori, kad jį žengtumėm? Kunigo širdis buvo sustabdyta ir paleista iš naujo. „Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (Ez 36, 26). Taip Dangus parengė bendruomenės dvasios vadovą svarbiam įsipareigojimui – būti tėvu. Nesustojom, plaukėm toliau – tik dar labiau suglaudę pečius, tik dar stipriau užgulę irklus.

Po truputį kunigas stiprėjo. Artėjo lauktoji diena. Didžioji savaitė. Rinkomės į Trinapolio rekolekcijų namus pabūti prie Jėzaus kojų prieš ištariant savo apsisprendimą. Mus sveikino svaiginančią pavasario giesmę giedanti gamta, lydėjo šviesios žibuoklių akutės, kurių žiedais buvo nubertas visas kelias į vienuolyną. Atšventę Velyknaktį, kelias valandas pamiegoję, su Viešpaties Prisikėlimo varpais pakilome ir mes. Pažvelgę pro langus, negalėjome patikėti savomis akimis – vienuolyno kiemą, dar vakar žaliavusią pievą ir žydinčias gėles dengė storas sniego sluoksnis. „Nieko o nieko jai netrūko, netgi sniego, – prisiminėme Mažąją Teresėlę. – <...> Pagaliau visada troškau, kad mano įvilktuvių dieną gamta, kaip ir aš, būtų pasipuošusi baltai. <...> Visas vienuolyno kiemas buvo toksai baltutėlis kaip ir aš. Koks maloningas Jėzus! Atspėjęs savo mažosios sužadėtinės norus, Jis padovanojo jai sniego“ („Vienos sielos istorija“). Ir mes dėkojom Viešpačiui ir šiai mūsų taip mylimai šventajai už tokį paguodos ir Dangaus palaimos ženklą! Jau pajutom, kad kelias bus sunkus, bet jeigu mes – galilėjiečiai – nepaliausime žiūrėję į dangų, mums yra pažadėtas „rožių lietus“.

Mūsų laivelis išplaukė. „Irkitės į gilumą“ (plg. Lk 5, 4), – kvietė tuometinis Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. O mes iki šiol plaukiame dar vis labai nedrąsiai, tik šiek tiek nutoldami nuo kranto. Ir toliau mokomės vairuoti laivelį, gyventi kaip komanda. Keliaujam be jokių patogumų, be jokių garantijų, neturėdami jokio, net žemiško saugumo. Mus veda troškimas augti meilėje, norim atrasti save, atsiverti ir dalintis savo širdies darbu. Pagal galimybes tarnaudami artimui, mokomės griauti mus skiriančias užtvaras, priimti visų mūsų skirtumus, mylėti kiekvieną bendruomenės narį atskirai, o ne visus apskritai. Trokštam, kad ši mūsų kelionė būtų tikėjimo, vilties ir meilės liudijimu pasauliui. Keliaujam, stengdamiesi neišleisti iš akių Jėzaus, laikydami savo rankas pervertam Jo delne, kiekviename žingsnyje nuoširdžiai ieškodami dangiškojo Tėvo valios. Mūsų burė – begalinis troškimas pasiekti savo Pažadėtąją žemę, mūsų garantas – tvirtai ant kapitono tiltelio stovintis bendruomenės dvasios vadovas kunigas Eitvydas bei visų mūsų tikėjimas, kad laivelio gale ramiai miega Jėzus.

Laikas nuo laiko prisiiriam prie kranto, išleidžiam paliekančius šį laivelį, priimam norinčius plaukti drauge. Glaudžiamės prie Jėzaus Širdies ir iš jos mokomės ištiesti ranką kiekvienam, ateinančiam pas mus.

Virginija K.

• < Anks