GALILĖJIEČIŲ

Ir vėl ta dargana!

Ir vėl tie lapkričio drėgni, šėmi rūkai!

Ir vėl širdis migloto liūdesio pilna…

…

Tu būsi vienišas svetys

Trumpos dienos,

Ilgos nakties.

(Vincas Mykolaitis-Putinas „Lapkritis“)

Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – dvi datos tarsi suaugusios į vieną, kviečiančios peržengti namų slenkstį ir išeiti, kad prisimintum, kad paminėtum, kad nepamirštum. Kiekvienas iš mūsų gali siekti šventumo, tik yra viena sąlyga – jeigu gyvendamas įrodysi, kad esi vertas – šventuoju galėsi tapti tik po mirties palikęs visa, ką turėjai, pamiršęs žemiškus vargus. Šiomis dienomis traukiame iš pradžių į Dievo namus – Bažnyčią, paskui – į mirusiųjų miestus – kapines. Aš nežinau, kiek žingsnių nuo šv. Mikalojaus bažnyčios (beje, spėjama, jog šios bažnyčios šventoriuje galėjo būti pirmosios arba vienos pirmųjų Vilniaus kapinių) iki Bernardinų, paskui pro senąsias žydų kapines (Olandų gatvėje) iki Saulės (Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) ir iki Antakalnio kapinių, nematuoju atstumų, tačiau žinau tik tiek, visi senieji miestai be jokių ceremonijų įsitaiso ant kaulų, nes besiplėsdami jie užkariauja naujas teritorijas, pasiglemžia net ir laidojimų plotus. Juodoji Giltinė – Mirtis su dalgiu ir smėlio laikrodžiu, kaip ir jos Danse Macabre (mirties šokis) kaip kaukolė bei „memento mori“ (prisimink, kad mirsi – kai kurių vienuolijų vienuolių pasisveikinimas ir atsisveikinimas) ir daug kitų simbolių jau nuo XV a. įsitvirtinusių mene, pasiekusių mus iš seniausių pasakojimų, įspėja, jog mes čia tik svečiai ir Mirties neapgausime, neišsipirksime. Nuogi atėjome, nuogi – išeisime, iš dulkių gimę – dulkėmis virsime... Šis metų laikas pats tinkamiausias mokyti mus nuolankumo, o mums stabtelėti po darbų, įvertinti gyvenimo trapumą, mūsų laikinumą ir pagalvoti, net visa aplink tarsi apmiršta, gamtoje įsivyrauja rimtis, jau nuimtas derlius, vėjo nuplėšti margaspalviai medžių apdarai, šalnų pakąstos gėlės ir giesmės paukščių, jau gerokai numigravusių tolyn į šiltesnius kraštus – dabar neblaško mūsų minčių ir dėmesio. Laiko ratas lėtai suksis per pilkumą, drėgmę, monotoniškas dienas su retais saulės blykstelėjimais iš po debesų, riedės purvinais takais, ir per balas, per šlapdribą ir šitaip vos ne iki šv. Kalėdų, kai vėl, belaukiant didžiosios šventės, pradžiugs širdis.

Kapinių lankymas nėra beprasmis veiksmas. Žinau, tik tiek, kad dabar visiems mūsų mirusiems labiausiai reikia maldų. Juk be maldų nenurimusios vėlelės blaškosi. Maldos jas pasotina, praskina kelią Amžinojo gyvenimo link. Net ir chrizantemomis puošiame amžinas poilsio vietas labiau dėl savęs, kad nebūtų baisiai liūdna, kad būtų pamalonintos gražumu mūsų akys ir mūsų žvakelės – tai tik simbolinis mūsų palinkėjimas mirusiesiems lux perpetuus (amžinosios šviesos).

Šiandien visus ir visa aplink be gailesčio merkia smarkus lietus, balos telkšo po kojom, vanduo varva nuo skėčių, stogų, tyška iš po automobilių ratų. „Die Einsamkeit ist wie ein Regen. Sie steigt vom Meer den Abenden entgegen; von Ebenen, die fern sind und entlegen, geht sie zum Himmel, der sie immer hat/Und erst vom Himmel fällt sie auf die Stadt“ (R. M. Rilke. Einsamkei/Vienatvė) „Tartum lietus yra vienatvė. Ji keliasi nuo jūros prieš pat naktį, nuo lygumų, nuo tolimų, į platų, į savo dangų – į namus tikrus. Tada ant miesto krenta kaip lietus (vert. H. Nagys)

Pirmasis stabtelėjimas Bernardinų kapinėse, kurių istorija prasidėjo 1810 m., kai Vilniaus miesto taryba Vilniaus Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijai čia paskyrė 1 margo 103 rykščių (2,6 ha) sklypą kapinėms. Paskui čia atgulė daugybė įžymių ir garbių XIX a. Vilniaus universiteto mokslo ir meno žmonių. Galime visiem palinkėti ramybės lenkiškai ir lotyniškai, – jie supras. Skubame prie katakombos. Valdas gelbsti mus šviesdamas, kad tamsoje matytume: iš rankinių traukiam žvakeles, graibom pusšlapius degtukus ir štai mums pavyko... Sumirga atsineštų žvakelių liepsnos. Sukalbame „Tėve mūsų“, išsakome maldavimus už vyskupus, kunigus ir kitus pašvęstuosius, giedame „Ten kur gailestis ir meilė, Dievas ten yra“. Ir vėl į kelią.

Na štai jau ir buvusių senųjų žydų kapinių vieta. Vėl panašus ritualas. Kunigas Eitvydas kreipiasi: „Abraomo Dieve, Izaoko Dieve ir Jokūbo Dieve...“, meldžiamės už žydų tautą ir giedodami „Ši tamsa nėra tamsa, kai Tu šalia, naktis tarsi diena jau nušvito“ pro senąsias tuopas, regėjusias ne vieną į paskutinę kelionę lydinčiųjų procesiją skubame į Saulės kapines. Vėl meldžiamės už protėvius, už pagonis, kurie gal dar ir nepažino tikrojo Dievo, bet jo ilgėjosi. Giedame. Ši vieta kartais būdavo labai ypatinga, tiesiog mistiška. Sovietiniais metais, kai artimųjų kapus galėdavome lankyti tik vakarais po darbo, kalnas skendėdavo tamsoj ir rūkuos. Šviečiančios žvakelių liepsnelės būdavo užkopusios iki pat Dangaus, tada išsitrindavo griežta riba tarp Ten ir Čia, nes net stovint už kapinių tvoros (nuo Saulės gatvės pusės)  nesimatydavo nei paminklų, nei kryžių, nei storakamienių medžių, nei žmonių. Šimtai švieselių išsibarsčiusių šlaite tarsi jonvabaliai gyveno trumpalaikį savo gyvenimą ir teikė vilties. Tada prisimindavom ir tą „gyvojo vandens šaltinį“, kurio ieškoti ir stebuklingą galią turinčio vandens parnešti išeidavo drąsiausieji. Šitaip pasakojimuose būdavo užkoduota svarbi žinia. Tas „gyvasis vanduo – tai Jėzus Kristus, tai Jis buvo palaidotas, nužengė į pragarus ir trečiąją dieną prisikėlė iš numirusiųjų ir… didžiam Mirties apmaudui – nugalėjo Mirtį. Išganymas ir Amžinasis gyvenimas. Argi Jo auka ir malonė mums yra neverta mūsų pastangų atsidėkoti ir sekti paskui Jį? Tyloj ir rudenio tamsoj, žvakių šviesoj, kol dar neištirpo mums skirtas žemiškasis laikas, turim progų apie tai pamąstyti.

Mūsų laukia dar Antakalnio mirusiųjų namai. Tai juose prisiglaudė mūsų geriausieji, Sausio tryliktosios ir Medininkų tragedijos aukos, kovų už Vilniaus krašto laisvę ir Birželio Sukilimo mūsų kariai, gaila, bet iki šiol vis dar nesulaukę deramos pagarbos... Skamba giesmė: „Sveika Karaliene, Gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika...“, o paskui: „Viešpaties Angelas apreiškė Marijai...“.

Antakalnio kapinėse amžino poilsio atgulė įvairių tautybių ir įsitikinimų vilniečiai ir aplinkybių priversti svetimų kraštų atėjūnai. Prie memorialo sovietiniams kariams kalbame atgailos maldą: „Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro…“, giedame: „Jėzau atmink mane, savo Tėvo karalystėje“. Čia prisimenu prieš pora metų šioje vietoje mums pasimeldus pasakytus nepažįstamos praeivės žodžius: „спaсибo, чтo вы заних мoлитесь. Другие прoхoдят мимо“.

Paskui, kaip visada žvakelėmis nešini skirstomės pasimelsti prie savo artimųjų ir pažįstamų kapų.

Ketvirtoji Vėlinių oktavos diena, lapkričio 4 d., po šv. Mišių vėl su kun. Eitvydu išsiruošiam lankyti kapų ir melstis už žmones, kurie gyvi jau tik mūsų prisiminimų soduose. Sentikių kapinėse meldėm Dievo gailestingumo ir kalbėjom tradicinę stačiatikių maldą: „Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio“, o stačiatikių kapinėse visi susibūrėme prie Vilniuje daugelio žinomos Motinėle vadinamos pravoslavų vienuolės, atsiskyrėlės Sergijos kapo, kunigas pašventino mūsų atsineštas žvakeles ir visi sukalbėjome tą pačią Jėzaus maldą rusų kalba: „Господи Иисусе Христе, Сыне Божий, помилуй мя грешнаго“. Nesunku tarp daugybės kapelių rasti šią vietą. Net ir tamsoj giliausioj šviečia balčiausiai nubaltintų paminklų būrys, šioje vietoje ilsisi pašvęstųjų luomo žmonės – Dievo vaikai, gyvenimus paaukoję Viešpačiui tarnauti.

Ypatingos ir mums bei mūsų istorijai brangios Rasų kapines. Vos įžengiam pro vartus, žvilgsnius patraukia ant kalvos kelių žvakelių liepsnos. Spėjam, kad tai M. K. Čiurlionio kapas. „Ilsėkis ramybėje“ palinkim tyliai ir sukam dešinėn pro jėzuitų kapus, pro Lietuvos signatarams skirtą paminklą, pro kelių menininkų poilsio vietas ir sustojam prie Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios klebono kun. Kristupo Čibiro kapo. Čia pat ir mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėl žvakelių dagčiai atgyja gavę ugnies, švieselės džiugiai mirksi. Giedam „Sveika Karaliene” bei „Viešpaties Angelą”, o pabaigoje Lietuvos himną. Vakaras šįkart nešaltas, be lietaus ir malonus Ramybės šaly, todėl kunigas pasiūlo visiems sugiedoti „Lietuva brangi…“. Po visiems žinomų pirmųjų trijų posmų naujai, bet nedrąsiai, nes nemokam šitų žodžių, o jie buvo ir yra šio mūsų tarybiniais laikais giedoto himno dalis, nuskambėjo:

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba;

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę

Griaudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių”,

Jausmai bedievio vėl atsidarę

Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai!

Ne veltui bočiai tave taip gynė,

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

Spalio 7-oji – šeštadienis – Rožinio švč. Mergelė Marija. Šiemet kaip ir kiekvienais metais mes vėl važiuojam į Guronis.  Tai tavo diena, Rožinio Karaliene, todėl ir  norim tau skirtą maldų vainiką sudėti prie tavo kojų. Stabtelėję ir pasimeldę prie kardinolo Sladkevičiaus gimtinės vietoje stovinčio kryžiaus skubam vingriu keliu tolyn. Antai jau matyti seselių namai ir baltuoja koplyčios. Kiekvienas išsitraukiame įvairiausius savo rožinius, o po giesmės „Su galinga Rožančiaus malda“ visi pradedame kalbėti mūsų bendrą ypatingą Rožinį ypatingoje vietoje. Džiaugsmo slėpiniai.  Tėve mūsų, dešimt Sveika Marija ir Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai kaip buvo pradžioje dabar ir visados ir per amžius. Amen. Pirmas slėpinys: Angelo Gabrieliaus Apreiškimas Mergelei Marijai. Pamąstymai, vėl  dešimt Sveika Marija ir antras slėpinys: Švč. Marijos apsilankymas pas šventąją Elžbietą. Pamąstymai, vėl  dešimt Sveika Marija mus atveda prie trečio slėpinio: Jėzaus gimimas Betliejaus tvartelyje. Eglė pradeda tyliai kalbėti, o tada jos žodžius užgožia dundesys ir net sudreba laukai: tepaluotų cisternų sąstatas bilda geležinkeliu, bilda ir bilda...“ne-už-si-mir-škit jūs dar ne Die-vo ka-ra-lys-tėj, ir ne-pa-mir-škit bu-vo trem-tys, bu-vo, bu-vo, bu-vo, skaus-mas ša-lia, ša-lia, ša-lia, kan-čia ša-lia, ša-lia, ša-lia ir vis dar čia, dar čia, dar čia...“ Atrodo, kad tas sąstatas  niekad nepralėks pro šalį. Tas monotoniškas kalimas, tas dundesys vis nesiliauja. Protu suvokiam, kad tai tik akimirka, bet toji akimirka ištįsta. Pagaliau. Supleišėjus tyla vėl tampa vientisa. Įkvėpę oro pusbalsiu pagaunam maldos ritmą – „Sveika Marija...“, 10 kartų. Maldos padeda ir jau lengviau. Ketvirtas slėpinys: Marija ir Juozapas atneša Jėzų į šventyklą paaukoti. Pamąstymai ir vėl dešimt Sveika Marija. Penktas slėpinys: Jėzaus atradimas šventykloje. Pamąstymai ir dar dešimt Sveika Marija. Štai ir Rožinio dalis jau sukalbėta. Ką jau baigėm? Nepajutom, kad taip greitai, o dabar šiek tiek palūkėsim ir bus šventosios Mišios. Prie švytinčio balto marmuro Dievo stalo stoja kun. Eitvydas, suoluose stovim mes. Paskui šlovinam, dėkojam, garbinam ir prašom, prašom, prašom... Nejaučiam laiko, nes jis trumpam nejuda iš vietos. Aukojant šventąsias Mišias atsiveria Dangus. Iškilmingas momentas baigiasi. Šv. Mišios taip pat. Ką jau baigėsi? Viskas buvo atlikta kaip dera, bet kodėl atrodo, kad per greitai. Todėl, kad laikas buvo sustojęs.

Paskui mūsų laukė mažas muziejus, paskui buvo agapė su seselių kava, arbata ir mūsų užkandžiais.    

Lauke saulė švysteli pro debesį, menkas vėjūkštis pralekia pro šalį ir sujuda, suteleškuoja,  susidabruoja tvenkinio vanduo. Džiaugsmas. Ryškiai plieskia saulėj putino uogos. Tokio raudonio namų stogus piešia vaikai. Ant kai kurių tų raudonų uogų dar tviskia vandens lašai. Grožis ir Džiaugsmas. Tarp dar žalių lapų kybo tamsios bordo spalvos „rojaus“ obuoliukai. Tyla. Laisvė ir lengvumas. Grožis ir Džiaugsmas.

Kelias veda į stotį. Laukiant traukinio pradeda lyti. Lyja su saule. Kažkas šūkteli: „Žiūrėkit. Antai vaivorykštė.“ Tikrai spalio 7-oji, o danguj blyški vaivorykštė tarsi mažas stebuklas, tarsi patvirtinimas didžiojo Dangaus pažado, tarsi padrąsinimas, kad mūsų maldos buvo išgirstos, o pastangos pamatytos ir kvietimas – jeigu tik galite dažniau pakelkit akis į Dangų, jeigu negalite – pasistenkite, nes norėti, tai reiškia galėti. Skirti šitą dieną tau, Rožinio Karaliene, buvo tikras džiaugsmas.

Sesė Juozė buvo nepaprasto šviesumo ir dvasios stiprybės žmogus. Išėjusi Sibiro tremties "golgotas", ji buvo tikras Jėzaus atspindys ir dvasios milžinė mums, be galo mylėjusi Dievą, Tėvynę Lietuvą ir žmones. Ne veltui prie jos kapo taip natūraliai norėjosi giedoti "Tautišką giesmę". Juozė buvo nepaprasto gerumo, plačios, atviros širdies žmogus. "Svečias į namus, Dievas į namus" – čia apie Juozę. Jos širdies durys buvo atviros visą parą, visada buvai laukiamas. Gal net nepažinojau kito tokio žmogaus, iš kurio jausčiau tokią besąlygišką, priimančią meilę. Juozės namai buvo atviri ir mums, kai dar būdami Šv. Onos bažnyčioje skaitydavome Šv. Raštą. Jos namuose burdavosi mūsų grupelė. Kokios tai buvo nepamirštamos dienos! Kai Dievo žodžio suvienyti, Jo suburti dar labiau išgyvendavome ir tarpusavio vienybę. Vėliau Juozė su Vyteliu (broliu, kuriuo nuolat rūpinosi) visada laukdavo užeinant ir prašydavo, kad pasimelstume drauge, giedodami Valandų liturgiją. Mums perėjus į Šv. Kazimiero bažnyčią Juozė vis rečiau beužsukdavo. Ir nors jėgos silpo, bet su tokiu pat entuziazmu laukdavo ateinančių poezijos mylėtojų. Ruošdavo poezijos skaitymo vakarus... Labai gyvai domėjosi bendruomenės gyvenimu...

Ir iškeliavo tyliai kentėdama, kantriai vienydamasi su mirštančiu ant kryžiaus Jėzumi, su Jo vardu lūpose, liudydama mums begalinę Dievo meilę.

Kovo 6 d. minėsime mūsų bendruomenės narės a. a. Irenos R. 30-dienį ir 17 val. šv. Mišiose Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje melsimės už ją ir prieš 10 metų pas Viešpatį iškeliavusią Angelę Stankevičiūtę, kuri pirmoji iš Galilėjiečių užmigo Viešpatyje ir bendruomenės vadovo kun. Eitvydo žodžiais tariant, yra mūsų ambasadorė pas Viešpatį. Ta proga sesė Dalia N. dalijasi trumpu prisiminimu apie sesę Ireną, kuri visą laiką priklausė jos vadovaujamai grupelei.

2016 m. vasario 6 d., vėlų vakarą, pas Viešpatį iškeliavo mūsų bendruomenės sesė Irena Raupytė.

Irutės gyvenimo kelias prasidėjo 1935 m. vasario 19 d. Onuškio kaime Rokiškio rajone. Su mumis ji buvo nuo pat bendruomenės įsikūrimo pradžios. Irutę prisiminsime tik šviesiai ir viltingai. Visada linksma, pilna jumoro, optimizmo, tuo pačiu buvo jautri kitų bėdoms, nesėkmėms. Sugebėdavo įkvėpti vilties ir pasitikėjimo. Ji pati niekada nesiskundė, nedejavo, mokėjo santūriai išgyventi kasdienybės įtampą.Stiprybės sėmėsi iš Eucharistijos, kasdienio Valandų liturgijos kalbėjimo ir nuolatinės maldos. Būdama gilaus religinio tikėjimo žmogumi, ji visuomet turėjo ir niekada nekeitė savo pilietinių politinių pažiūrų. Meilė Tėvynei buvo įsišaknijusi jos širdyje.

Irutė buvo palydėta paskutinėje kelionėje į žemiškojo poilsio vietą Karveliškių kapinėse, kur ji atgulė šalia savo mylimo brolio ir mamos.

Nuoširdžiai užjaučiame Irutės artimuosius ir liūdime kartu su jais. Kviečiame pasimelsti, kad Viešpats būtų maloningas mūsų sesei Irutei ir priimtų ją į savo amžiną Artumą.

Lygiai prieš metus, rugsėjo 19-osios. rytą į amžinybę iškeliavo sesė Dovilė – viena iš bendruomenės šulų. Pernai, minėdami jos užmigimo Viešpatyje trisdešimt dienų, po Mišių buvome susirinkę peržvelgti kartu nueitą kelią, užfiksuotą nuotraukose. Minėjimo metu bendruomenės vadovas kun. Eitvydas pakvietė dalyvius pasidalyti atsiminimais. Anuomet bendruomenės bendrakeleivė sesė Vylūnė kunigui atsiuntė savo prisiminimus apie paskutinį žygį baidarėmis Nerimi nuo Vilniaus iki Vievio tilto, kuriuos dabar metinių proga ir publikuojame. Tuomet, plaukdami, negalėjome nei nujausti, nei pajusti, kad tai buvo paskutinė žemiška kelionė kartu ir kad po dviejų mėnesių ją jau palydėsime į gailestingojo Tėvo namus…

Prieš metus sesė Vylūnė Liucija rašė:

Mano mintys ir prisiminimai apie Dovilę – tarsi balti, laisvi paukščiai, lengvai plazdantys vėjyje. Noriu su Jumis, Kunige, pasidalinti tuo lengvumu, kurį paliko man Dovilė ir trumpas bei netikėtas mūsų susitikimas baidarėje.

Mūsų pažintis buvo pagrįsta žvilgsnio, šypsenos apsikeitimais ir bendra malda bažnyčioje. Atrodytų, nedaug, bet tuo pačiu jaučiau ją kaip labai artimą sielą. Prasilenkdamos mieste nusišypsodavome kaip artimos bičiulės, ar persimesdavome keliais sakiniais Galilėjiečių bendruomenės išvykose.

O šią vasarą liepos mėnesį, plaukiant paskutinę atkarpą baidarėmis Nerimi, Viešpats susodino mus abi į tą pačią baidarę. Tai buvo sunkesnė atkarpa tos dienos plaukime – ne tiek dėl trasos, bet dėl užklupusios audros ir lietaus. Žaibavo, griaudė, lijo, nors buvo šilta, bet sušlapome visi.

Pamenu, kaip dar kelionės pradžioje Dovilė su motinišku rūpestingumu, kaip Marija, gydė mano sustreikavusį skrandį, pasidalino turėtu "angliuku", kuris kadaise, net jos triušelį atgaivinęs nuo apsinuodijimo dujomis.

Audra neišgąsdino Dovilės, ji spinduliavo romumu, mes plaukėm ir dainavom lengvas Taize giesmes.

Vieną iš jų gerai atsimenu: „Jėzau, esi šviesa mūsų sielų, Jėzau, tamsybėse nepalik manęs. Jėzau, esi šviesa mūsų sielų, Tu mane savo meile apgaubk.“

Prisimenu Dovilę kaip labai diskretišką, romią bei pasitikėjimu, viltimi ir meile spinduliuojančią bendrakeleivę. Žavėjo jos gebėjimas atliepti, pasidalinti savo gyvenimo įvykiais tik tiek, kiek tai galėtų suteikti vilties ir tikėjimo bendrakeleiviui. Šis plaukimas vienoje baidarėje, deja, bet buvo mūsų paskutinė artimesnė bendrystė.

Rugsėjo mėnesio pirmadienį, kai sutikau Jus, Kunige, supratau, kad įvyko kažkas sunkiai priimamo ir suprantamo. Jūs pasidalinote netikėta žinia, kad tik malda galime jungtis į bendrystę su Dovile. Meldžiausi ir viena Dievo Gailestingumo šventovėje ir kartu su kitomis tikėjimo sesėmis prie Švč. Mergelės Marijos, Aušros Vartuose... Visą savaitę nešiojome Dovilę savo meilės jai kupinose širdyse ir maldose.

Po lemtingo penktadienio, vieną naktį sapnavau besišypsančią Dovilę, žvelgiančią iš aukštai į mane taip švelniai ir gražiai, kaip mūsų švč. Marija šypsosi (ar matėte šv. Kazimiero koplyčioje?).

Tai buvo paskutinis Jos giedras žvilgsnis ir šypsena, visai kaip pradžioje, kai prasilenkdavom mieste. Kitoje dimensijoje, tačiau toje pačioje dvasioje, tarsi niekas ir nepasikeitė.

Bendruomenės narė Dalia D. pernai taip pat pasidalijo mintimis apie savo sąsajas su a. a. Dovile. Ji rašė:

Su Dovile susipažinau prieš dvyliką metų. Artimos draugės nebuvome. Juo labiau, kad mūsų charakteriai ir temperamentai – visiškai skirtingi. Visgi, būdamos Trinapolyje, kartais drauge dirbdavome virtuvėje. Dovilė buvo santūri, net nežinau, ar esu ją mačiusį labai linksmą, bet svajoti ir susimąstyti – mėgo. Virtuvėje dirbo neskubėdama, bet kruopščiai. Jai tekdavo redaguoti daug tekstų, o atostogauti kitur nevažiuodavo, todėl svajojo apie ateitį, kai jai nereikės dirbti virtuvėje. Mėgo dalyvauti taip vadinamose Kafarnaumo rekolekcijose, klausytis konferencijų, rasdama laiko ir jų pasvarstymui. Jos skiriamos Jėzaus gyvenimo, žydų maldos ir žemiškos Jeruzalės pažinimui. Dabar Dovilės svajonė išsipildė. Tikiu, kad ji regi dangiškąją Jeruzalę.

Dovilė mėgo giedoti Liturgines valandas. Nežinau, ar giedodavo ir Naktinę, bet tikiu, kad ji dabar su Luko Evangelijoje paminėtu Simeonu jau dangiškoje Jeruzalėje gali giedoti: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą...“ (Lk 2, 29–30).

Dažnai po šv. Mišių ir grupelių susirinkimų, šeštadienio vakarais, su Dovile ir kitomis moterimis namų link eidavome kartu. Rankinėje ji dažnai turėdavo duonos – skanios, ekologiškos, ja pasidalindavo ir patardavo, kur jos įsigyti. Valgydama duoną, prisimindavau Jėzų ir apaštalus, besirūpinančius alkana žmonių minia...

Man jos akys buvo apgaubtos savotišku paslapties šydu. Girdėjau, jutau ją, tarsi širdimi kviečiančią Mylimąjį: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Kartais ji domėdavosi kai kuriomis ligomis, apie tai dviese ne kartą kalbėjomės. Jos pasiruošimas Keliui pas Jėzų nebuvo ilgas žmogiškąja prasme: išėjo pas Viešpatį nelauktai, netikėtai, bet Jis buvo jos draugas, o draugas juk dažnai pakviečia mus ir kai nesitikime. Ji išėjo kančioje ir skausme, bet, tikiu, kad ji buvo kupina vidinio džiaugsmo ir ramybės. Ir dar viena detalė. Eidama namo pro zakristiją, ji visada užbėgdavo prie Švenčiausiojo Sakramento ir trumpam suklupdavo maldai...

Artėjant Vėlinėms, tikiu, kad tu vienijiesi su Mylimuoju ir Jį šlovini malda amžinybėje. Mes gi dar turime darbuotis „savo išganymui su baime ir drebėdami“, – kaip rašė apaštalas Paulius Laiške filipiečiams: „...Jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15b).

Pridėti noriu vieną tavo nuotrauką iš kelionės Karmazinų keliu. Tada mokiausi fotografuoti. Gal nuotrauka yra ir ne geriausios kokybės, tačiau šalia nedaugelio man artimų žmonių, likai įamžinta tu. Tad spindėk tarsi mažas žiburėlis tave pažinojusiems bičiuliams.

Labai sunku rašyti ar kalbėti, nes labai skauda... Niekaip negaliu patikėti, kad tavęs, Dovile, kūne jau nėra. Tikėjau, kad pasveiksi, kad įvyks stebuklas... Galėčiau pasakoti, kalbėti labai daug, nes juk bendravom 20 metų, nuo tada, kai atėjau į Jonus 1994 m. Kalbėdavom apie tikėjimą, apie kelią, apie viską. Prisimenu, kaip pasakojai apie atsivertimą, kaip tavo širdis natūraliai ieškojo Dievo. Apie tikėjimą kalbėdavai labai pakylėtai. Sakei, kad nuo pat vaikystės jautei Dievo troškimą.

Dovilė... Buvo paprasta su ja bendrauti.

Po Mišių sekmadieniais kartais Dovilė pakviesdavo mane ir mano seserį Genutę pas save į Tuskulėnų gatvę. Tas laikas buvo labai palaimingas, kalbėdavomės apie dvasią keliančius dalykus. Jos kambary buvo didžiulė Mergelės Marijos skulptūra. Mėgo kalbėt apie Mergelę Mariją. Melsdavomės.

Ji sakė, kad jai patinka liūdni žmonės, ir pati būdavo tokia susimąsčius. Dažnai iš jos veido sklisdavo paslaptinga šviesa. Piešiau ją susimąsčiusią Jonų bažnyčioj.

Visada padėdavo, kai reikėdavo kokios pagalbos. Kartą, kai jos paprašiau kažkokio patarnavimo, klausdama, ar galėsianti padėti, ji atsakė: „Ar aš esu tau ko nors atsakius?“

Buvo labai pastabi. Pastebėdavo, ko trūkdavo, ir tuoj pat imdavosi veiksmo. Stebino, kaip Dovilė viską sugeba daryti, nebuvo to, ko neįstengtų. Viską visada darė greitai ir gerai. Ir ištikimai, ir iki galo. Buvo labai apdovanota. Jautri.

Nepasakodavo kitiems apie tuos gerus darbus, kuriuos darydavo. Tik kartais pasidalindavo, kad kartais pavargsta. Kai pasakodavo arba tylėdavo, ir būdavo šiek tiek liūdna ar susikaupusi, buvo labai graži ta vidine šviesa. Kuri niekada jos ir nepalikdavo.

Visada ieškojo tiesos ir sutikusi Jėzų visa širdimi troško Jam atsiduoti ir pasišvęsti. Ieškojo Jo valios ir vykdė.

Pamenu, kažkada sapnavau tokį ryškų sapną. Prie Jonų bažnyčios mes stovim ratu, o vidury ant žemės guli Dovilė – mirusi. Vilki gėlėta suknele, o apykaklėje iš nugaros pusės įsiūta druskos. Labai keistas sapnas, bet tada susimąsčiau apie Jėzaus pasakytus žodžius: „Jūs – žemės druska...Turėkite savyje druskos“. Tikrai Dovilė turėjo tos druskos, to krikščioniško brandumo, to tikro krikščionio skonio.

Kažkada seniai, yra pasakojusi apie perskaitytą knygą „Quo vadis“, kur yra klausiama Lidijos, kas tave padarė tokią gražią. Ji, Lidija, atsako, kad Jėzaus dėka aš esu tokia graži. Manau, kad tai tiko Dovilei.

Mačiau ją laimingą.

Dovilę prisimenu labai šviesiai. Susitikdavome retai, bet tie sutitikimai būdavo labai turiningi – mokėjo džiaugtis viskuo. Kaip giedojome giesmėje – Dievas buvo Jai "visa visame". Mylėjo tylą. Kuomet rekolekcijų dienomis gyvendavome kartu – ištisomis dienomis nepratardavome nė žodžio, viskas buvo pripildyta tylaus bendravimo su Dievu; buvo ypatingai jautri kito žmogaus sielai, turėjo itin jautrias "vidines ausis": kai naktį nubusdavau iš kokio košmariško sapno, ji tą pačią akimirką nubusdavo iš savo švento miego; tyliai gulėdama matydavau, kaip ji vaikšto kambaryje, įsiklauso, vėl atsigula, ir miegam. Buvo ypatingai jautri kito žmogaus žaizdoms, ypač toms, nematomoms, kurias pastebime tik tam tikrais momentais (kai užsikerta balsas skaitant tekstą ar pan.), manau, daug tomis intencijomis meldėsi. Labai mylėjo Nukryžiuotąjį – kuomet darbuodavomės virtuvėje Trinapolyje, Jos mėgstamiausia vieta būdavo prie darbastalio – atsirėmusi ilgai žiūrėdavo į sienoje pakabintą Kryžių. Vis sakydavo – kokią laimę žmonės praranda atsisakydami Dievo... Labai mažai kalbėdavo, ypač vengė kalbėti apie kitus; jei kada ką pasisakydavo – tai itin apgalvotai ir, svarbiausia, be jokio asmeniškumo. Esu tikra, tikrai mačiau, kad Jos ego visiškai buvo sujungtas su Dievo (jei taip galima sakyti) Ego, tai yra, Jos asmens nebuvo – viskas buvo apimta ar panardinta Jame. Ji gyveno, kaip parašėme Jai jubiliejaus proga:

Gyventi –

meilės upe išsilieti

pagautai vandenyno srovės

pavirsti lašu

išsiveržti atodūsiu...

Būti tyla

Dievo kalbėjimu skambančia

būti žodžiu

Amžinybės ramybe dvelkiančiu...

Visa

pakylėta iki dangaus

Nesibaigiančios Meilės glėby

palaimingu skrydžiu tebus....

Dabar skaitau šitai ir nesitiki – visai kitaip planavome...

Kažkada Jai sakiau, kad man labai patinka šv. Augustino sentencija "mylėk, ir daryk, ką nori"; aš linkusi pabrėžti "ką nori" (bet tik tyliai pagalvojau, nepasakiau), o Ji patylėjusi atsakė – "taip. Bet mylėk".

Nuo liepos mėnesio mačiau Ją kelis kartus – pirmą kartą ramiai pasakė, kad keliauja susitikti su Jėzumi, kiek papasakojo savo situaciją, viską vertino labai ramiai, buvo kaip visada, sklidina meilės ir švelnumo; pasakė, kad labai norėtų dar pagyventi, kad būtų labai sunku mamai. Prašė niekam nesakyti diagnozės, ir vėliau vis paklausdavo, ar niekam nepasakiau, prašė melstis. Tuo metu dar buvo vilties; netgi tada, kai gydytojai pasakė dėl sprendimo neoperuoti, apie metastazes visur – viską ramiai papasakojo, domėjosi chemoterapija, ir pati daug skaitė, svarstė, sutikti gydymui ar ne. Vėliau trumpai mačiau kelis kartus – jau buvo pradėjusi savo dangiškąją kelionę, bet dar žemiškajame laike.

Šiomis dienomis jaučiu, kad likau su Dovile. Mačiau Jos tikrai dangišką grožį iškeliaujant, todėl man labai ramu, nežinau, gerai tai ar ne. Šeštadienį per pamokslą jūs sakėte: Ji yra čia. Kaip žiūrėjome filme (nepamenu, kokiame) – vaikas klausė, ar sunku numirti; jam atsakė, kad tai tik atodūsis – ir įsilieji į Meilės vandenyną. Jame mes "kvėpuojame, esame, judame"; tai aiškiai suprantu, gal ir todėl ramu. Klausiau Jos, ar daug kentėjo – vakar pirmas pacientas, su kuriuo ryte kalbėjau, paklaustas, kuo skundžiatės, atsakė, kad buvo labai silpna, negalėjau paeiti; taip silpna, net verkiau... Tiek tesužinojau; ji ir kančioje niekuo nesiskundė, išbuvo toje šventoje Tyloje...

Nuoširdžiai, su meile – Asta.

P. S. Jei dar apie Dovilę, vis Ją prisimenant...

Labai mėgo gamtą; turbūt geriausiai jausdavosi miške ar valtyje. Jau sakiau, šalia Jos nesinorėdavo kalbėti. Kažkaip jausdavau žodžių bevertiškumą. O Jos žodžiai visad turėdavo svorį, būdavo prasmingi – bet ir kartu būdavo labai lengvi, iš jos meilės gelmės išplaukiantys. Niekad nieko nėra užgavusi savo žodžiu, pastebėjimai visad būdavo labai švelnūs ir lengvi – kaip ir rašiau. Gamtoje prabūdavome tyloje, lyg vakar irstėmės Trakuose ežere, valtyje giedojome Dieninę. Mėgo Trakus, ketinome vykti ir šįmet.

Labai mylėjo bendruomenę; yra sakiusi, kad numirti norėtų bendruomenės namuose. Gyveno gilioje kontempliacijoje, viską sujungusi su Dievu...

Kai viską supratau, vis neišeidavo iš galvos klausimas – kodėl? Atsakymas, kaip jau ir sakiau, atėjo liturgijoje, labai aiškus, tik be priežasties paaiškinimo. Ir jei galime sakyti, kad gyvenimas yra liturgija, supratau, kad Jos auka jau yra ant altoriaus...

Pirmąjį mėnesio ketvirtadienį skaitėte nuostabų tekstą – kad Dievas visa sukūrė amžinam buvimui... Todėl iki šiol nesuprantu – kodėl?

Jos mirtyje man glūdi didelė paslaptis. Liko ir jai nepadovanota seniai paruošta dovana (tikėjausi Jos Amžinųjų įžadų, nors dabar galvoju, kad iš tiesų nieko nežinau, turbūt jau buvo juos davusi). Supratau, kad visa, kas geriausia, savo šventa mirtimi paliko kitiems – kuriuos taip mylėjo...

Redakcijos prierašas: kun. Eitvydo paprašyta savo atsiminimais pasidalijo sesė Asta, kuri paskutinioji iš mūsų turėjo progos regėti nelauktai ir nesuvokiamai greitai pas Viešpatį iškeliavusią Dovilę.

Dovile, brangi sese,

dėkoju Viešpačiui, kad leido Tave sutikti ir pažinti. Per dvidešimt metų keliavome kartu. Šv. Jonų bažnyčioje kartu kalbėjome rožinį, vėliau buvai man gyva gija tarp manęs ir Galilėjiečių bendruomenės, kol pati tapau jos nare. Visada jaučiau ypatingą dvasinį ryšį su Tavimi. Pasiprašiau į Tavo grupelę. Nuo tada tapai man pačia rūpestingiausia, brangiausia vyresniąja seserimi. Vyresniąja dvasine prasme. Nežinau, turbūt taip ir nepasakiau, kaip Tave myliu, kokia esi man brangi, koks gyvas esi man katalikės, galilėjietės pavyzdys. Siekiamybė. Turbūt nepasakiau, kokia Tu man graži ir išore, ir vidumi. Tobulai santūri, neleidžianti savęs liaupsinti nei lepinti dovanėlėmis ar dėmesiu, bet pati visada surandanti paguodos žodį, neįkyriai paklausianti: "na kaip tu?", visada pagalvojanti apie kitus, suklupusi maldoje. Esi man tokia graži, kad prisipažįstu (juk dabar girdi ir mano mintis) švelniai Tau pavydėjau. Tu man šventėjimo pavyzdys, šiuo metu atrodo nepasiekiamas, bet juk viskas Dievo rankose, ar ne?

Visada jaučiau ir jaučiu Tavo nuoširdų rūpestį. Nežinojau, kaip sunkiai sergi. Parašiau: "būsiu su Tavimi taip ir tiek, kaip ir kiek tik leisi". Atsakei: "ačiū" ir nenorėjai apsunkinti. Todėl man buvo nepakeliamas smūgis netikėtai sužinoti , kad Tu iškeliauji pas Viešpatį. Negalėjau to suprasti, negalėjau susitaikyti, širdis kraujavo ir siela verkė. Nežinau, kas su manimi darėsi, savo neprognozuojamu būdu galėjau prikrėsti kvailysčių. Bet Tu ir tada pasirūpinai, nuraminai. Užteko Tave pamatyti (tiksliau Tavo spindintį amžinybe kūną), prisiliesti prie Tavo rankų ir sielą užplūdo ramybė. Visiška ramybė, savotiškas džiugesys tarsi būtum pasakiusi: "man viskas gerai, o tu nurimk, susitaikyk su Dievo valia, mylėk Jėzų, atsigręžk į Jį, leisk Jam tave globoti. Įsileisk į širdį Jo ramybę". Net užmigusi Viešpatyje, pasirūpinai. Brangi sese, nuolat už Tave melsiuosi, bet melsiuosi ir į Tave, nes žinau, kad Jėzus Tave myli, kad regėsi Jį iš arti, kad užtarsi mane ir visus, kurie dar pasiliko čia, šiame pasaulyje, kad globosi savo maldomis, kad ir toliau būsi mano vyresnioji sesė. Nešiosiuosi Tave savo širdyje visada, kol anksčiau ar vėliau vėl susitiksime.

Atleisk už nepasakytus žodžius, neišreikštus jausmus, nepakankamai parodytą meilę, užmaršumą. Ačiū Tau kad buvai, kad esi, kad būsi. Nes ten kur esi laikas nebeegzistuoja. Atleisk už klaidas. Kas gi be Tavęs jas ištaisys?...

(Redakcijos prierašas: Dovilė buvo pagrindinė ir beveik vienintelė bendruomenės laikraštėlio ir svetainės bei kitų mūsų leidinių redaktorė, visur ir visada likdavusi slaptoje). 

2014 m. liepos 17 d. išgirdome liūdną žinią, kad mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tikriausiai dar turės praeiti laiko, kad suvoktume ir tinkamai įvertintume šio iš tiesų didelio žmogaus, kunigo ir Tėvynės bei jos žmonių ištikimo mylėtojo darbų reikšmę.

Ačiū Dievui, kad teko laimė prisiliesti prie žmogaus, kuris visu savo gyvenimu liudijo nepalaužiamą tikėjimą Dievu, buvo nepaprastai atsidavęs Tėvynės labui, kasdien persiėmęs nuolatiniu rūpesčiu ir bebaimiu tiesos liudijimu žmonėms, skyrė didelį dėmesį jaunimo ugdymui katalikiška dvasia, kol sveikata leido, stengėsi išsaugoti ateities kartoms istoriją apie mūsų laisvės kovotojus partizanus.

Mūsų susitikimas įvyko, kai perskaičiau iškeliavusio amžinybėn kunigo Vytauto Skipario pamokslus, kurie palietė mane. Tuomet dar tik kelerius metus buvau atradusi tikėjimo gyvastį, todėl labai norėjau susitikti ir pasikalbėti su kunigais. Manau, kad ieškojau gyvo tikėjimo paliudijimo. Apie kunigą Vytautą Skiparį sužinojau iš jo mamytės, p. Marijos, su kuria susipažinau savo tetos dėka. Šis kunigas prieš kelerius metus buvo miręs, gyvo jo neteko nei matyti, nei girdėti. P. Marijos dovanotame savo prisiminimų ir kunigo V. Skipario pamokslų rinkinyje buvo paminėtas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tai tapo paskatinimu prašyti susitikimo, kad pasikalbėtume apie tikėjimą, meilę Tėvynei, jos istoriją.

Tiesa, dar vienas susitikimas su monsinjoru buvo šiek tiek anksčiau. Tuomet jis į mano artimųjų tėviškę, Jurgio ir Onos Stasiulevičių sodybą (Patamulšėlyje prie Kauno), buvo atvykęs palaiminti jų vaikų ir anūkų pastatytą paminklą, skirtą atminti partizanams, kurie gyveno bunkeryje, įrengtame sodyboje, po alyvos krūmu. Šeimininkai buvo tikintys žmonės, užauginę šešis vaikus, patyrę ir tremtinių dalį, visi laimingai sugrįžę po tremties Tėvynėn. Tuomet neišdrįsau prieiti prie monsinjoro, tik klausiau jo kaip visada karštos kalbos, mačiau degančias akis. Širdyje kilo nuostaba ir klausimas – iš kur žmogui duota tiek energijos, veržlumo ir sveikatos.

Susitikome monsinjoro A. Svarinsko namuose netoli Arkikatedros. Ant sienų kabojo paveikslai, tautinės austos padėkos ir jubiliejų juostos. Viskas kuklu ir tuo pačiu nepaprastai brangu. Kiekviename žingsnyje, sakinyje ir akyse buvo galima jausti ištikimą meilę Dievui ir Tėvynei.

Susitikome keletą kartų ir kiekvieną kartą monsinjoras A. Svarinskas dovanodavo po keletą valandų trukusius pokalbius, plakatus su Vytauto Didžiojo, Maironio, vyskupo Motiejaus Valančiaus, tautos didvyrio kunigo Zenono Ignatavičiaus, Sofijos Pšibiliauskienės-Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėdos), Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno atvaizdais ir lankstinukų apie partizanus bei šiandienos aktualius įvykius, išsakydamas savo nuomonę apie jų pavojingą poveikį, keliantį grėsmę žmogui bei vedantį jį klystkeliais. Beje, lankstinukuose visada buvo prierašas: paskaityk ir pasidalink su kitais. Pasiūlė apsilankyti internetinėse svetainėse, kuriomis kartu su kitais bendraminčiais rūpinosi: LKB Kronika ir Partizanai.

Jaučiau didelę tėvišką meilę ir plačią žmogišką širdį, kurioje nebuvo vietos pykčiui, nuoskaudos jo kaltintojams, KGB budeliams, tardytojams, netikintiems žmonėms. Atsisveikinant monsinjoras A. Svarinskas visuomet sakydavo, kad gerai, kai žmogus atranda Dievą. Tačiau būtina nesustoti šiame susitikimo džiaugsme, reikia kasdien stengtis išlikti budriems ir nuolatos būti ištikimiems Dievui ir Tėvynei.

Jūs, monsinjore A. Svarinskai, labai paprastas ir nuoširdus žmogus, buvote ir būsite gerbiamas kaip sektinas vedlys, ėjęs Dievo rodomu keliu ir jį rodantis mums.

Tolima Tėvynė

Kaip mirganti erdvėj aušrinė,

Gaivinanti kaip saulė,

O, mano tolima Tėvyne,

Pačiam krašte pasaulio!..

Tu vis gyva, gyva krūtinėj!

Tu – kiekvienoj svajonėj,

Nors į Tave, kaip į Aušrinę,

Žingsnelių – milijonai!..

O, kaip dažnai nakties ramybėj

Lankau tavąsias pievas!..

Ten ežerai sidabru žiba,

Smūtkeliuos liūdi Dievas.

Jaučiu gimtos pirkelės dūmus,

Girdžiu balsus tėvelių.

Kokia gaiva ir koks smagumas

Kieme, kur liepos žalios!..

Bet prabundu... Ir vėl gėla kankina...

Sapnai, sapnai, svajonės...

O į Tave, brangi Tėvyne,

Žingsnelių – milijonai!

1953 m. spalio 13 d.

Ilgesys

Nematavau aš gelmių vandenyno,

Tavų akių gilybės dar nepažinau... –

Už ilgesį tavęs, už ilgesį Tėvynės

Pasauly niekur nieko nerasi giliau.

Nenumaniau aš tų dienų ilgumo, –

Jos metais, amžiais prašliaužia šliaužte!..

Be tavo meilės, be Tėvynės dūmų

Taip ilgos, ilgos dienos čia!..

Nejaugi niekad baltos valandėlės

Nebeatbėgs jaunų žirgų risčia?..

1950 m.

* * *

Pakibo debesys švininiai,

Apsiverkė dangus,

Kad nykstam be Tavęs, Tėvyne,

O Tu kenti be mūs.

Ne tik dangus, – ir akmens verkia!

Nieks juoko negirdės,

Kol Tavo kraują siurbia erkės

Iš mirštančios širdies.

- - - - - - - - - - - - - - - -

Kai kas apspjaudė tavo veidą...

Smeigt peilį nebijos,

Širdy užgniaužę žemės aidą,

Kuri augino juos.

Kai kas įprato jau laižyti

Mūs budelių batus,

Parduoti brolius už skatiką,

Išniekint jų kapus.

Kapai, kapai laukuos Tėvynės!

Tai tūkstančiai sūnų

Kovoj suklupo, neapgynę

Nei laisvės, nei namų...

- - - - - - - - - - - - - - - -

Jau sesė priešui akį merkia... –

Juk mielo jau nėra...

Prie kapo jo berželis verkia

Ir motina sena

Svečioj šaly varguos pražilo

Ir laužo ten rankas... –

Kas nuramins tą skausmą gilų?

Kas nuramins? O, kas?..

Matau apspjaudytą Tėvynę

Ir kruvinas aukas... –

Kas jai išlaisvins iš grandinių

Sukaustytas rankas?..

1953 m. spalio 12 d.

E. M.

Tu, Viešpatie, – Šviesa,

Neleisk mums žūt nakty.

Tu – Meilė, Tu – Tiesa,

Tu – kenčiančių Viltis.

„Malda“

Kai naktį sidabrinis Paukščių Takas

Tarp žvaigždžių driekiasi dangaus mėlynėj,

Galvoju aš, – kas gi kelius nusakė

Sparnuočiams grįžtantiems kasmet tėvynėn?

Gal naktį žvaigždės kelią jiems parodo,

O dieną – tviskančios prieš saulę marių bangos?..

O kas parodys mums per purvą, sniegą, gruodą

Takus į žiburėlį tėviškėlės lango?

Dukros kol neužmiršo motinėlė,

Sūnus kol neapleido savo žilaplaukių,

Kol egoizmu širdys neapžėlė,

Kolei dar akys neužmiršo verkti.

Šviesi Viltis gaivins ir stiprins sielas,

Ir kaip žvaigždė atves, kur myli mus ir laukia.

1954 m. lapkričio 3 d.

* * *

Ką šlama, gaudžia slapčia pušynas

Ir ąžuolai pražilę,

Ką mirksi žvaigždės dangaus mėlynėj,

Tik tas supras, kas myli...

Ir juodą vargą, skausmus, nelaimes,

Nuodingą priešo gylį,

Tamsos ir melo niekingą skraistę

Tik tas iškęs, kas myli...

Ir laisvės viltį, spalvingą laimę,

Tėvynei meilę gilią,

Gimtiems laukams, gimtajam kaimui

Išsaugos tas, kas myli...

Ir pėdsakus takuos pasaulio

Paskui pėdas Kūrėjo

Paliks tik tas, kas siekė Saulės,

Kas troško, kas mylėjo.

1954 m. birželio 10 d.

Kristui

Vis ateini pas žmones čia į vargo žemę,

Nors nuo Tavęs taip daug mūs nusigrįžo,

Ir meilės taip mažai čia širdyse rusena,

Kasdien Tave vis prikalam prie Kryžiaus.

Labiau negu Tave pamilom žemės ugnį,

Ir mūs visa būtis tik nuodėmėse verda.

Mes užmerktom akim vis krentam į bedugnes

Ir griežiam dantimis, ir keikiam Tavo vardą.

Kad Tu negelbsti mūs, kad Tujen nusigrįžai

Ir nenušluostai mūsų ašarų, nei kraujo,

O kad pamilt širdim, nuimt Tave nuo Kryžiaus,

Nepagalvojam mes ir vis tamson keliaujam.

O, Viešpatie širdžių! Tad duoki žmogui širdį,

Kurioj pagiežos nebebūt nei lašo!

Mes patys ašarom, krauju viens kitą girdom,

Kryžiuodami Tave, malonių Tavo prašom.

1954 m. gruodžio 24 d.

Kreipimasis į Dievą

Atleisk, kad menkas žemės vabalas dulkėtas

Iš juodo žemės dumblo rankom dangų siekia…

O, mano Viešpatie, širdžių Valdove kietas,

Neužsigauk, kad su Tavim taip šneka sliekas…

Atleisk, kad zirzdamas aš, kaip nususęs uodas,

Suerzinu niekais Tau dangiškąją klausą… –

Juk gert ambrozijų danguj ne taip nuobodu

Ir angelų giesmių klausytis apsiblausus…

Nors gal bergždžiai į dangų siunčiu aš silpną balsą,

Ieškodamas Tavy širdies, didžiosios meilės…

Jei būtumei nors kartą žmogų Tu išklausęs,

Nušluostytum jam kraują, ašaras pagailęs…

O gal Tave, o Viešpatie, kietai užmigdė

Tavieji angelai garsais švelniausiais lyrų? –

Tau neišgirst, kad žmogų vargas virkdo…

Ir kelio į Tave neras gyvi, nei mirę…

Tau juk vis tiek, kad brolis brolį čia nužudo

Ir išplėšia Tėvynę, Tavo duotą laisvę;

Kad džiaugias pievom žydinčiom čia kainai, judai,

Kiti pro grotas tik pamato dangų melsvą.

O gal Tu mus baudi už žingsnius nuodėmingus,

Kad nepaklausėm Tavo dieviškųjų žodžių?.. –

O kas žmogaus kely išraizgė vingius,

Kas davė širdį, trokštančią ir godžią?..

Silpnybės mūs, visi netiesūs mūsų žingsniai,

Krauju ir ašarom per gausiai jau nuplauti!...

Nejau į vargą mūsų Tau žiūrėti linksma

Ir verkiančius gal dar žiauriau galvoji bausti?..

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Argi Tavęs, o Viešpatie, mes nemylėjom? –

Juk puošėm Tau altorius, pakelių smūtkelius. –

Iš pat gelmių širdies maldas, giesmes sudėjom

Ir melsdamiesi Tau, suklaupdavom ant kelių…

Man sakė: Tu girdi, kaip sprogsta uosio lapas

Ir kaip žolės daigelis kelias iš po sniego.

Jei Tu geidi, ir miręs keliasi iš kapo,

Atgimsta vėl naujai ligoniai ir paliegę…

Tu – Viešpats mūs širdžių. Tu didis, gailestingas,

O mes – tik mažos dulkės iš po Tavo kojų…

Ir užliūliavo mus Tava ranka galinga… –

Tad kam apleidai mus – žalių laukų artojus?..

Šiandien parodai Tu kelius žvaigždėms, kometoms,

Bekraštėje erdvėj verti judėt žvaigždynus,

O vabalas – žmogus – seniai prarado vietą

Tavose mintyse… „Te verčiasi, kaip žino…“

Man sakė: mes – vaikai, o Tu – gerasis Tėvas,

Be Tavo valios nenukris nė plaukas…

Tu – Meilė, Tu – Tiesa, Tu – mūs gerasis Dievas,

Kurs saugai mūs žingsnius, vedi meiliai už rankos.

Nejau Tava valia mirtis atėjo žemėn?!

Nejau Tava valia čia pragarą sukūrė?!

Nejau Tava valia laisvi vergijai gema

Ir miršta be vilties už storų mūro sienų?

Nejau Tava valia kalėjimus pastatė?!

Nejau Tava valia čia upės kraujo liejas?!

Jei tai – Tava valia, jei tai esi pramatęs,

Tu – neteisingas, piktas ir nuožmus Kūrėjas!

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Atleisk, o Viešpatie, man – urzgiančiam kajotui,

Atleisk aklam, kuris Tavęs nemato... –

Mažyčius atspindžius davei jam savo proto, –

Jam niekad nesuprast, ką Tu esi pramatęs...

Gal Tu siuntei vargus, ir ašaras, ir ugnį,

Atgimtų kad žmogus, Tau paklusnus ir tyras? –

Kančios, vargų dirvoj širdis ir sielas ugdai,

Kad jos tviskėtų Tau kaip perlai ir safyrai?..

Juk Tu – Šviesa, apšviečianti mūs tamsų kelią.

Juk Tu – Tiesa, širdy nemirštanti per amžius!

Nušluok nuo žemės tamsą, priespaudą ir melą

Ir pakelių smūtkeliuos vėl apsigyvenki.

1953 m. gruodžio 10 d.

Širdis

„Tu be širdies!“ – krentąs lapelis šnara.

„Tu be širdies...“ – stebėjosi žiedai.

Aš be širdies... Todėl gyvent negera

Ir blankūs man skaisčiausieji veidai.

Nenoriu, ne, vis be širdies dar būti.

Aš be širdies! Tai jau per daug klaiku!

„Tu be širdies!“ – kūkuoja man gegutė

Ir gūdžiai skamba jos rauda: „Ku-kū“.

Pirmyn! Pirmyn! Tik kur man rast Praamžių? –

Trys ežerai, devyneri kalnai... –

Aš be širdies! Šviesiausiasis per amžius...

Neatskiriu, kur žmonės, kur velniai...

Ak taip?! Galėjau juk suklysti...

„Tuojau, tuoj pat bus dyvina širdis!

Iš aukso štai!.. Išpuošta perlais, ametistais.

Jos niekas neapspjaudys, nesutryps...“

O, ne!.. Man ją išplėš!.. Ir žemiškas valdovas

Iš kruvinos vainiką nusilies.

„Aš be širdies!..“ – ir vėl gūdžiai kartosiu.

O kruvina krūtinė ligi mirties skaudės.

„Jei taip, tau duosiu širdį marmuro balčiausio.

Ji bus balta tavajame kely

Ir nepalies troškimai jos, nei kančios... –

Tu su šypsniu ramiai gyvenimą neši...“

Neplaks! Ir toj širdy gyventų juodas šaltis.

Nejaus ji žmogui meilės, negirdės...

Iš marmuro Molochui statulos iškaltos... –

Nereikia man šaltos akmens širdies!

„Pakaks! Sunku dievams žmogaus geismus suprasti...

Tava širdis karšta gyvybe plaks!..

Džiaugsies kančia, ramybės neberasi

Ir tik mirtis jai pasakys: „Pakaks!“

Šešėliai

Užmiršk ir nesapnuok manęs,

Išrauk mane iš savo sielos, –

Aš be jausmų, aš be širdies, –

Krūtinėj tik juodi šešėliai.

Veltui svajoji ir tikies, –

Nerasi laimės... Ji praėjo

Per šias nugairintas stepes

Į šalį žydinčią Kūrėjo.

Tau nieko duoti negaliu, –

Juk basas aš ir be skatiko…

Iš praeities žavių dienų

Nei šukių blizgančių neliko.

Vien liko vargas, juoduma,

Kurioj vilties takai užtemo. –

Ir kas, jei žengtume dviese

Į gelmes juodo okeano?..

Tad nieko neieškoki čia…

Ko praeity tau raustis vėlei? –

Juk aš be sielos, be širdies, –

Man visa išvogė šešėliai.

1949 m. liepos 27 d.

Lopšinė

Užmerk akis nakties juodoj ramybėj,

Miegok, gyvenk pasaulyje sapnų.

Dangaus skliaute žvaigždutės tau pražydo

Žiedais palangės jazminų kvapnių.

Sapnuok dainas tylias žaliųjų uosių,

Pamiršk vargus gyvenimo sunkaus.

Su saule ryt tau džiaugsmą padainuosiu,

Spalvingą laimę mylinčio žmogaus.

Užmik, miegok... Mėnulis sidabrinis

Iš melsvumos blakstienas tau bučiuos.

Vėl švis aušra, – mūs mylinčios krūtinės

Neras rytoj nei vargo, nei kančios.

Tu atėjai...

Gal atėjai tu iš dangaus,

Žinodama, kad aš liūdžiu,

Kad širdį kenčiančio žmogaus

Prikelt gaivinančiu žodžiu?

Tiek daug pasaulyje skausmų,

Puvėsių, vargo ir tamsos,

Ir būt sunku gyventi mums,

Čia tulžį gert, nuodais alsuot,

Jeigu nebūtų meilės čia,

Nebūtų žemėje dienos!

Tu atėjai išgint kančias

Ir sielon džiaugsmą įdainuot,

Nes mano balsą išgirdai,

Kai sielai buvo taip tvanku!

- - - - - - - - - - - - - - -

Atgijo žemė ir žiedai,

Vėl laimės trupinius renku!

1954 gruodžio 28 d.

*  *  *

Taip dažnai nenoromis

Mano mintys lankos

Ten, kur tu rymodavai

Prie mažyčio lango.

Tiek apsamanojusi

Pirkia žemu stogu

Taip dažnai sapnuojasi,

Akyse vis stovi...

Praskleidžia užuolaidas

Tavo mažos rankos,

Kai manęs ilgėdamos

Lauki atsilankant.

Žvelgdama į tolumą

Tu taip daug svajojai

Apie laimę tolimą...

Jos nepaviliojai,

Nes šiauriniam vėjyje

Ašen pasiklydau,

Nors nesitikėjome

Iš dienų pavydo...

Nuoskauda ir nerimu

Virpa mažos rankos, –

Po šalelę tolimą

Mane vargas tranko...

1950 m. sausio 28 d.

Neliūdėk

Neliūdėk, kad vargo žemę

Gaubia rudenio tamsa. –

Tamsai mirštant, aušros gema,

Saulė surenka rasas...

Neliūdėk, kad tavo dienos

Puošias liūdesiu klaikiu. –

Kaip balta galvutė pienės

Puošis laime lyg šilku!

Neliūdėk, nors ašarėlės

Virpa, ritasi veidu...

Saulė dar nušvis tau sieloj,

Sutirps kančios su ledu...

1954 m. spalio 5 d.