GALILĖJIEČIŲ

Dovilę prisimenu labai šviesiai. Susitikdavome retai, bet tie sutitikimai būdavo labai turiningi – mokėjo džiaugtis viskuo. Kaip giedojome giesmėje – Dievas buvo Jai "visa visame". Mylėjo tylą. Kuomet rekolekcijų dienomis gyvendavome kartu – ištisomis dienomis nepratardavome nė žodžio, viskas buvo pripildyta tylaus bendravimo su Dievu; buvo ypatingai jautri kito žmogaus sielai, turėjo itin jautrias "vidines ausis": kai naktį nubusdavau iš kokio košmariško sapno, ji tą pačią akimirką nubusdavo iš savo švento miego; tyliai gulėdama matydavau, kaip ji vaikšto kambaryje, įsiklauso, vėl atsigula, ir miegam. Buvo ypatingai jautri kito žmogaus žaizdoms, ypač toms, nematomoms, kurias pastebime tik tam tikrais momentais (kai užsikerta balsas skaitant tekstą ar pan.), manau, daug tomis intencijomis meldėsi. Labai mylėjo Nukryžiuotąjį – kuomet darbuodavomės virtuvėje Trinapolyje, Jos mėgstamiausia vieta būdavo prie darbastalio – atsirėmusi ilgai žiūrėdavo į sienoje pakabintą Kryžių. Vis sakydavo – kokią laimę žmonės praranda atsisakydami Dievo... Labai mažai kalbėdavo, ypač vengė kalbėti apie kitus; jei kada ką pasisakydavo – tai itin apgalvotai ir, svarbiausia, be jokio asmeniškumo. Esu tikra, tikrai mačiau, kad Jos ego visiškai buvo sujungtas su Dievo (jei taip galima sakyti) Ego, tai yra, Jos asmens nebuvo – viskas buvo apimta ar panardinta Jame. Ji gyveno, kaip parašėme Jai jubiliejaus proga:

Gyventi –

meilės upe išsilieti

pagautai vandenyno srovės

pavirsti lašu

išsiveržti atodūsiu...

Būti tyla

Dievo kalbėjimu skambančia

būti žodžiu

Amžinybės ramybe dvelkiančiu...

Visa

pakylėta iki dangaus

Nesibaigiančios Meilės glėby

palaimingu skrydžiu tebus....

Dabar skaitau šitai ir nesitiki – visai kitaip planavome...

Kažkada Jai sakiau, kad man labai patinka šv. Augustino sentencija "mylėk, ir daryk, ką nori"; aš linkusi pabrėžti "ką nori" (bet tik tyliai pagalvojau, nepasakiau), o Ji patylėjusi atsakė – "taip. Bet mylėk".

Nuo liepos mėnesio mačiau Ją kelis kartus – pirmą kartą ramiai pasakė, kad keliauja susitikti su Jėzumi, kiek papasakojo savo situaciją, viską vertino labai ramiai, buvo kaip visada, sklidina meilės ir švelnumo; pasakė, kad labai norėtų dar pagyventi, kad būtų labai sunku mamai. Prašė niekam nesakyti diagnozės, ir vėliau vis paklausdavo, ar niekam nepasakiau, prašė melstis. Tuo metu dar buvo vilties; netgi tada, kai gydytojai pasakė dėl sprendimo neoperuoti, apie metastazes visur – viską ramiai papasakojo, domėjosi chemoterapija, ir pati daug skaitė, svarstė, sutikti gydymui ar ne. Vėliau trumpai mačiau kelis kartus – jau buvo pradėjusi savo dangiškąją kelionę, bet dar žemiškajame laike.

Šiomis dienomis jaučiu, kad likau su Dovile. Mačiau Jos tikrai dangišką grožį iškeliaujant, todėl man labai ramu, nežinau, gerai tai ar ne. Šeštadienį per pamokslą jūs sakėte: Ji yra čia. Kaip žiūrėjome filme (nepamenu, kokiame) – vaikas klausė, ar sunku numirti; jam atsakė, kad tai tik atodūsis – ir įsilieji į Meilės vandenyną. Jame mes "kvėpuojame, esame, judame"; tai aiškiai suprantu, gal ir todėl ramu. Klausiau Jos, ar daug kentėjo – vakar pirmas pacientas, su kuriuo ryte kalbėjau, paklaustas, kuo skundžiatės, atsakė, kad buvo labai silpna, negalėjau paeiti; taip silpna, net verkiau... Tiek tesužinojau; ji ir kančioje niekuo nesiskundė, išbuvo toje šventoje Tyloje...

Nuoširdžiai, su meile – Asta.

P. S. Jei dar apie Dovilę, vis Ją prisimenant...

Labai mėgo gamtą; turbūt geriausiai jausdavosi miške ar valtyje. Jau sakiau, šalia Jos nesinorėdavo kalbėti. Kažkaip jausdavau žodžių bevertiškumą. O Jos žodžiai visad turėdavo svorį, būdavo prasmingi – bet ir kartu būdavo labai lengvi, iš jos meilės gelmės išplaukiantys. Niekad nieko nėra užgavusi savo žodžiu, pastebėjimai visad būdavo labai švelnūs ir lengvi – kaip ir rašiau. Gamtoje prabūdavome tyloje, lyg vakar irstėmės Trakuose ežere, valtyje giedojome Dieninę. Mėgo Trakus, ketinome vykti ir šįmet.

Labai mylėjo bendruomenę; yra sakiusi, kad numirti norėtų bendruomenės namuose. Gyveno gilioje kontempliacijoje, viską sujungusi su Dievu...

Kai viską supratau, vis neišeidavo iš galvos klausimas – kodėl? Atsakymas, kaip jau ir sakiau, atėjo liturgijoje, labai aiškus, tik be priežasties paaiškinimo. Ir jei galime sakyti, kad gyvenimas yra liturgija, supratau, kad Jos auka jau yra ant altoriaus...

Pirmąjį mėnesio ketvirtadienį skaitėte nuostabų tekstą – kad Dievas visa sukūrė amžinam buvimui... Todėl iki šiol nesuprantu – kodėl?

Jos mirtyje man glūdi didelė paslaptis. Liko ir jai nepadovanota seniai paruošta dovana (tikėjausi Jos Amžinųjų įžadų, nors dabar galvoju, kad iš tiesų nieko nežinau, turbūt jau buvo juos davusi). Supratau, kad visa, kas geriausia, savo šventa mirtimi paliko kitiems – kuriuos taip mylėjo...

Redakcijos prierašas: kun. Eitvydo paprašyta savo atsiminimais pasidalijo sesė Asta, kuri paskutinioji iš mūsų turėjo progos regėti nelauktai ir nesuvokiamai greitai pas Viešpatį iškeliavusią Dovilę.

• < Anks
• Kitas >