GALILĖJIEČIŲ

Labai sunku rašyti ar kalbėti, nes labai skauda... Niekaip negaliu patikėti, kad tavęs, Dovile, kūne jau nėra. Tikėjau, kad pasveiksi, kad įvyks stebuklas... Galėčiau pasakoti, kalbėti labai daug, nes juk bendravom 20 metų, nuo tada, kai atėjau į Jonus 1994 m. Kalbėdavom apie tikėjimą, apie kelią, apie viską. Prisimenu, kaip pasakojai apie atsivertimą, kaip tavo širdis natūraliai ieškojo Dievo. Apie tikėjimą kalbėdavai labai pakylėtai. Sakei, kad nuo pat vaikystės jautei Dievo troškimą.

Dovilė... Buvo paprasta su ja bendrauti.

Po Mišių sekmadieniais kartais Dovilė pakviesdavo mane ir mano seserį Genutę pas save į Tuskulėnų gatvę. Tas laikas buvo labai palaimingas, kalbėdavomės apie dvasią keliančius dalykus. Jos kambary buvo didžiulė Mergelės Marijos skulptūra. Mėgo kalbėt apie Mergelę Mariją. Melsdavomės.

Ji sakė, kad jai patinka liūdni žmonės, ir pati būdavo tokia susimąsčius. Dažnai iš jos veido sklisdavo paslaptinga šviesa. Piešiau ją susimąsčiusią Jonų bažnyčioj.

Visada padėdavo, kai reikėdavo kokios pagalbos. Kartą, kai jos paprašiau kažkokio patarnavimo, klausdama, ar galėsianti padėti, ji atsakė: „Ar aš esu tau ko nors atsakius?“

Buvo labai pastabi. Pastebėdavo, ko trūkdavo, ir tuoj pat imdavosi veiksmo. Stebino, kaip Dovilė viską sugeba daryti, nebuvo to, ko neįstengtų. Viską visada darė greitai ir gerai. Ir ištikimai, ir iki galo. Buvo labai apdovanota. Jautri.

Nepasakodavo kitiems apie tuos gerus darbus, kuriuos darydavo. Tik kartais pasidalindavo, kad kartais pavargsta. Kai pasakodavo arba tylėdavo, ir būdavo šiek tiek liūdna ar susikaupusi, buvo labai graži ta vidine šviesa. Kuri niekada jos ir nepalikdavo.

Visada ieškojo tiesos ir sutikusi Jėzų visa širdimi troško Jam atsiduoti ir pasišvęsti. Ieškojo Jo valios ir vykdė.

Pamenu, kažkada sapnavau tokį ryškų sapną. Prie Jonų bažnyčios mes stovim ratu, o vidury ant žemės guli Dovilė – mirusi. Vilki gėlėta suknele, o apykaklėje iš nugaros pusės įsiūta druskos. Labai keistas sapnas, bet tada susimąsčiau apie Jėzaus pasakytus žodžius: „Jūs – žemės druska...Turėkite savyje druskos“. Tikrai Dovilė turėjo tos druskos, to krikščioniško brandumo, to tikro krikščionio skonio.

Kažkada seniai, yra pasakojusi apie perskaitytą knygą „Quo vadis“, kur yra klausiama Lidijos, kas tave padarė tokią gražią. Ji, Lidija, atsako, kad Jėzaus dėka aš esu tokia graži. Manau, kad tai tiko Dovilei.

Mačiau ją laimingą.

• < Anks
• Kitas >