GALILĖJIEČIŲ

Liepa – pats vidurvasaris. Šiais metais karštą birželį pražydusios liepos šį mėnesį jau nebesvaigino mūsų kvapais. Skanus darbščių bitučių suneštas šviežias liepų medus džiugina žmonių širdis. Ir moko mus bendruomeniškumo. Ir darbuotis Dievo garbei ir žmonių gerovei. Džiaugėmės, kai po kaitraus ir saulėto birželio ir pirmųjų liepos mėnesio tvankių dienų Dievulis palaistė žemelę lietumi ir atgaivino gaivia vėsuma. Suvešėjo augmenija, akį vėl žavi sodri žaluma. Kai kur nelijo ilgai, daugiau kaip mėnesį.

Liepos 25 dieną, kai švenčiama šv. Jokūbo šventė, grupelė galilėjiečių ir jų bičiulių susiruošė į kelionę baidarėmis. Nusprendėme plaukti Neries upe. Vienų akyse pastebėjome nerimą, baimę, įtampą, nes plaukė pirmą kartą. Kiti – baidarių veteranai, turintys patirties, puikiai jas valdantys ir dosniai dalijantys patarimus naujokams. Ačiū už naudingas patarimus. Vietoje, iš kurios išplaukėme, sutikome tikriausiai nuo ankstaus ryto čia žvejojusį vyrą. Sakoma, kad karosai kimba, kai kiti dar miega, o gal jis sugavo kitokių žuvų. Pagalvojau, kiek kantrybės ir pasiaukojimo reikalauja toks darbas, jei nori patirti sėkmę ar pradžiuginti kitus sugautu laimikiu.

Dangus tą rytą nebuvo giedras, jame plaukiojo šviesūs debesėliai. Jie bet kada galėjo atnešti lietų ir atgaivinti žemę, kad oras po lietaus taptų skaidrus ir kvepiantis, bet plaukti per lietų nelabai norėjosi. Paukščiai jau nutildė savo skambias giesmes, kuriomis jie šlovino Kūrėją. Mat, daugelio jų lizduose jau išaugo jaunikliai – turi rūpesčių juos aprūpinti maistu. O mūsų pasididžiavimo simboliu tapę gandrų vaikai jau mankština sparnus. Ruošiasi skrydžiui į tolimus kraštus. Kiti sparnuočiai savo ryškias plunksnas keičia į pilkšvos spalvos rūbus, kad pavasarį sugrįžtų vėl spalvingi ir puošnūs. Tada jie ir vėl pradžiugins mus savo skambiomis giesmelėmis...

Plaukdami galėjome gėrėtis netikėtai pakilusia virš upės grakščia gulbe, neatpažintu mažu ryškiais mėlynais rūbais pasidabinusiu paukšteliu. Džiaugiamės tyla ir ramybe, meldėmės, šnekučiavomės su savo porininkais ar tiesiog ilsėjomės virš vandens. Kelionė nebuvo intensyvi. Ji buvo maldinga. Ačiū ją organizavusiam kunigui Eitvydui, ačiū už jo pravestas pamokėles energingiems pradžiamoksliams ir pateiktas sąsajas su Senojo Testamento Jozuės knygos tekstais. Plaukdami gėrėjomis baikščių antyčių, mokančių savo vaikelius plaukti, gausa. Sustoję ragavome jau senokai prisirpusių miško aviečių, gervuogių ir dar užsilikusių nenuskintų žemuogių.

Sustoję poilsiavietėje bendriems pietums, dėkojome Dievui už patirtas malones, kai kurie išsimaudė šaltame Neries vandenyje, ištiesė sulenktas kojas, keletas netgi nusnūdo. Susipažinome tarpusavyje. Pailsėję po sočių bendrų pietų, kartu sugiedojome Dieninę valandą, vėl yrėmės artyn link Vilniaus. Smarkesnieji skubėjo, kiti yrėsi neskubėdami ir jungėsi į koloną. Prie Trinapolio jau visos vienuolika baidarių plaukė greta, viena šalia kitos, o iš mūsų lūpų bei širdžių sklido nuoširdi Vakarinės giesmė. Norėjome išreikšti bendrystę, juk ir į dangų keliausime ne po vieną, bet visi kartu. Nesvarbu, kad esame skirtingi. Ir toliau norėjome būti kartu, todėl susivieniję plaukdami giedojome galilėjiečių himną ir Taizé giesmes... Išgyvenome palaimos akimirką. Mano pažįstama tuo laiku važiavo autobusu per vieną miesto tiltą. Sakė, kad plaukiančiųjų, taip susivienijus, vaizdas buvo fantastiškas, kėlė gerą pavydą ir norą būti kartu... Mes gi, plaukdami kolonos viduryje, ilsėjomės ir giesme šlovinome Dievą. Tie, kurie buvo iš kraštų, uoliai darbavosi visų plaukiančių gerovei. Juos galima palyginti su bitutėmis, kurios darbščiai triūsia, kad žmonės galėtų džiaugtis jų darbo vaisiais – šaukštais ir šaukšteliais kabindami sotų medų.

Deja, diena jau eina trumpyn ir liūdna tai pajusti. Tačiau kol kas dar graži vasara. Atostogų ir poilsio metas, tad liūdėti nėra ko... Rytoj švęsime šv. Oną – duonos ponią. Prasidės rugiapjūtė, o kiekvieną kombainą lydės gandrų pulkelis. Nupjautų javų laukuose jie ieškos vabzdžių, cikadėlių, žiogų ir varlių. Sau ir savo ūgtelėjusiems vaikams. Naikins vabzdžius, kad gamtoje vyrautų harmonija. Savo darbu ir rūpesčiu kitais šlovins Dievą. Mes, žmonės, iš jų galime tik pasimokyti. Kaip ir keliaudami baidarėmis plačioje, šiek tiek pakilusioje Neryje iš pradžių stengėmės ją pajusti, kai kurie plaukėme trikampiais nuo vieno kranto prie kito, sukomės ratu. Kol įgudome. Vėliau plaukdami jau galėjome gėrėtis krantų atodangomis, rėvose akmenų ir vėjo sukeltomis bangomis tarsi jūroje.

Taip ir gyvenime: skubame, bėgame, lyg voverės sukamės ratu, blaškomės. Kartais energingai veržiamės į tikslą... Arba stovime vietoje. Kartais tyliai, ramiai, atsargiai iriamės pirmyn. Plaukdami virš upės stengiamės pajusti kaimo kvapus (esame juk ramių, svajingų artojų vaikaičiai). Džiaugiamės svajinga žiogų muzika. Dėkojame Dievui už patirtą nuostabų poilsį kūnui gamtoje. Ir jau ilgimės poilsio dvasiai. Juo susidomėjo net ir tie, kurie iki tol kaip vėžiai atbuli bėgo nuo jo. Viskam savo laikas. Galilėjiečių bendruomenės vadovas kunigas Eitvydas ir jos nariai kviečia visus patirti dvasinį džiaugsmą taip vadinamų Kafarnaumo dienų metu. Gal kitokį nei plaukiant – dvasinį, kviečiantį kilti ir keltis.

Ačiū už prasmingos, maldingos kelionės patirtį. Už vieną vasaros dieną – amžinybės akimirką. Tariu visiems labanakt, nes diena jau merkiasi, dar reikia Kūrėjui padėkoti už Jo malones ir kartu keliavusius...