GALILĖJIEČIŲ

Sesė Juozė buvo nepaprasto šviesumo ir dvasios stiprybės žmogus. Išėjusi Sibiro tremties "golgotas", ji buvo tikras Jėzaus atspindys ir dvasios milžinė mums, be galo mylėjusi Dievą, Tėvynę Lietuvą ir žmones. Ne veltui prie jos kapo taip natūraliai norėjosi giedoti "Tautišką giesmę". Juozė buvo nepaprasto gerumo, plačios, atviros širdies žmogus. "Svečias į namus, Dievas į namus" – čia apie Juozę. Jos širdies durys buvo atviros visą parą, visada buvai laukiamas. Gal net nepažinojau kito tokio žmogaus, iš kurio jausčiau tokią besąlygišką, priimančią meilę. Juozės namai buvo atviri ir mums, kai dar būdami Šv. Onos bažnyčioje skaitydavome Šv. Raštą. Jos namuose burdavosi mūsų grupelė. Kokios tai buvo nepamirštamos dienos! Kai Dievo žodžio suvienyti, Jo suburti dar labiau išgyvendavome ir tarpusavio vienybę. Vėliau Juozė su Vyteliu (broliu, kuriuo nuolat rūpinosi) visada laukdavo užeinant ir prašydavo, kad pasimelstume drauge, giedodami Valandų liturgiją. Mums perėjus į Šv. Kazimiero bažnyčią Juozė vis rečiau beužsukdavo. Ir nors jėgos silpo, bet su tokiu pat entuziazmu laukdavo ateinančių poezijos mylėtojų. Ruošdavo poezijos skaitymo vakarus... Labai gyvai domėjosi bendruomenės gyvenimu...

Ir iškeliavo tyliai kentėdama, kantriai vienydamasi su mirštančiu ant kryžiaus Jėzumi, su Jo vardu lūpose, liudydama mums begalinę Dievo meilę.

• < Anks
• Kitas >