GALILĖJIEČIŲ

Ir vėl ta dargana!

Ir vėl tie lapkričio drėgni, šėmi rūkai!

Ir vėl širdis migloto liūdesio pilna…

…

Tu būsi vienišas svetys

Trumpos dienos,

Ilgos nakties.

(Vincas Mykolaitis-Putinas „Lapkritis“)

Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – dvi datos tarsi suaugusios į vieną, kviečiančios peržengti namų slenkstį ir išeiti, kad prisimintum, kad paminėtum, kad nepamirštum. Kiekvienas iš mūsų gali siekti šventumo, tik yra viena sąlyga – jeigu gyvendamas įrodysi, kad esi vertas – šventuoju galėsi tapti tik po mirties palikęs visa, ką turėjai, pamiršęs žemiškus vargus. Šiomis dienomis traukiame iš pradžių į Dievo namus – Bažnyčią, paskui – į mirusiųjų miestus – kapines. Aš nežinau, kiek žingsnių nuo šv. Mikalojaus bažnyčios (beje, spėjama, jog šios bažnyčios šventoriuje galėjo būti pirmosios arba vienos pirmųjų Vilniaus kapinių) iki Bernardinų, paskui pro senąsias žydų kapines (Olandų gatvėje) iki Saulės (Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) ir iki Antakalnio kapinių, nematuoju atstumų, tačiau žinau tik tiek, visi senieji miestai be jokių ceremonijų įsitaiso ant kaulų, nes besiplėsdami jie užkariauja naujas teritorijas, pasiglemžia net ir laidojimų plotus. Juodoji Giltinė – Mirtis su dalgiu ir smėlio laikrodžiu, kaip ir jos Danse Macabre (mirties šokis) kaip kaukolė bei „memento mori“ (prisimink, kad mirsi – kai kurių vienuolijų vienuolių pasisveikinimas ir atsisveikinimas) ir daug kitų simbolių jau nuo XV a. įsitvirtinusių mene, pasiekusių mus iš seniausių pasakojimų, įspėja, jog mes čia tik svečiai ir Mirties neapgausime, neišsipirksime. Nuogi atėjome, nuogi – išeisime, iš dulkių gimę – dulkėmis virsime... Šis metų laikas pats tinkamiausias mokyti mus nuolankumo, o mums stabtelėti po darbų, įvertinti gyvenimo trapumą, mūsų laikinumą ir pagalvoti, net visa aplink tarsi apmiršta, gamtoje įsivyrauja rimtis, jau nuimtas derlius, vėjo nuplėšti margaspalviai medžių apdarai, šalnų pakąstos gėlės ir giesmės paukščių, jau gerokai numigravusių tolyn į šiltesnius kraštus – dabar neblaško mūsų minčių ir dėmesio. Laiko ratas lėtai suksis per pilkumą, drėgmę, monotoniškas dienas su retais saulės blykstelėjimais iš po debesų, riedės purvinais takais, ir per balas, per šlapdribą ir šitaip vos ne iki šv. Kalėdų, kai vėl, belaukiant didžiosios šventės, pradžiugs širdis.

Kapinių lankymas nėra beprasmis veiksmas. Žinau, tik tiek, kad dabar visiems mūsų mirusiems labiausiai reikia maldų. Juk be maldų nenurimusios vėlelės blaškosi. Maldos jas pasotina, praskina kelią Amžinojo gyvenimo link. Net ir chrizantemomis puošiame amžinas poilsio vietas labiau dėl savęs, kad nebūtų baisiai liūdna, kad būtų pamalonintos gražumu mūsų akys ir mūsų žvakelės – tai tik simbolinis mūsų palinkėjimas mirusiesiems lux perpetuus (amžinosios šviesos).

Šiandien visus ir visa aplink be gailesčio merkia smarkus lietus, balos telkšo po kojom, vanduo varva nuo skėčių, stogų, tyška iš po automobilių ratų. „Die Einsamkeit ist wie ein Regen. Sie steigt vom Meer den Abenden entgegen; von Ebenen, die fern sind und entlegen, geht sie zum Himmel, der sie immer hat/Und erst vom Himmel fällt sie auf die Stadt“ (R. M. Rilke. Einsamkei/Vienatvė) „Tartum lietus yra vienatvė. Ji keliasi nuo jūros prieš pat naktį, nuo lygumų, nuo tolimų, į platų, į savo dangų – į namus tikrus. Tada ant miesto krenta kaip lietus (vert. H. Nagys)

Pirmasis stabtelėjimas Bernardinų kapinėse, kurių istorija prasidėjo 1810 m., kai Vilniaus miesto taryba Vilniaus Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijai čia paskyrė 1 margo 103 rykščių (2,6 ha) sklypą kapinėms. Paskui čia atgulė daugybė įžymių ir garbių XIX a. Vilniaus universiteto mokslo ir meno žmonių. Galime visiem palinkėti ramybės lenkiškai ir lotyniškai, – jie supras. Skubame prie katakombos. Valdas gelbsti mus šviesdamas, kad tamsoje matytume: iš rankinių traukiam žvakeles, graibom pusšlapius degtukus ir štai mums pavyko... Sumirga atsineštų žvakelių liepsnos. Sukalbame „Tėve mūsų“, išsakome maldavimus už vyskupus, kunigus ir kitus pašvęstuosius, giedame „Ten kur gailestis ir meilė, Dievas ten yra“. Ir vėl į kelią.

Na štai jau ir buvusių senųjų žydų kapinių vieta. Vėl panašus ritualas. Kunigas Eitvydas kreipiasi: „Abraomo Dieve, Izaoko Dieve ir Jokūbo Dieve...“, meldžiamės už žydų tautą ir giedodami „Ši tamsa nėra tamsa, kai Tu šalia, naktis tarsi diena jau nušvito“ pro senąsias tuopas, regėjusias ne vieną į paskutinę kelionę lydinčiųjų procesiją skubame į Saulės kapines. Vėl meldžiamės už protėvius, už pagonis, kurie gal dar ir nepažino tikrojo Dievo, bet jo ilgėjosi. Giedame. Ši vieta kartais būdavo labai ypatinga, tiesiog mistiška. Sovietiniais metais, kai artimųjų kapus galėdavome lankyti tik vakarais po darbo, kalnas skendėdavo tamsoj ir rūkuos. Šviečiančios žvakelių liepsnelės būdavo užkopusios iki pat Dangaus, tada išsitrindavo griežta riba tarp Ten ir Čia, nes net stovint už kapinių tvoros (nuo Saulės gatvės pusės)  nesimatydavo nei paminklų, nei kryžių, nei storakamienių medžių, nei žmonių. Šimtai švieselių išsibarsčiusių šlaite tarsi jonvabaliai gyveno trumpalaikį savo gyvenimą ir teikė vilties. Tada prisimindavom ir tą „gyvojo vandens šaltinį“, kurio ieškoti ir stebuklingą galią turinčio vandens parnešti išeidavo drąsiausieji. Šitaip pasakojimuose būdavo užkoduota svarbi žinia. Tas „gyvasis vanduo – tai Jėzus Kristus, tai Jis buvo palaidotas, nužengė į pragarus ir trečiąją dieną prisikėlė iš numirusiųjų ir… didžiam Mirties apmaudui – nugalėjo Mirtį. Išganymas ir Amžinasis gyvenimas. Argi Jo auka ir malonė mums yra neverta mūsų pastangų atsidėkoti ir sekti paskui Jį? Tyloj ir rudenio tamsoj, žvakių šviesoj, kol dar neištirpo mums skirtas žemiškasis laikas, turim progų apie tai pamąstyti.

Mūsų laukia dar Antakalnio mirusiųjų namai. Tai juose prisiglaudė mūsų geriausieji, Sausio tryliktosios ir Medininkų tragedijos aukos, kovų už Vilniaus krašto laisvę ir Birželio Sukilimo mūsų kariai, gaila, bet iki šiol vis dar nesulaukę deramos pagarbos... Skamba giesmė: „Sveika Karaliene, Gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika...“, o paskui: „Viešpaties Angelas apreiškė Marijai...“.

Antakalnio kapinėse amžino poilsio atgulė įvairių tautybių ir įsitikinimų vilniečiai ir aplinkybių priversti svetimų kraštų atėjūnai. Prie memorialo sovietiniams kariams kalbame atgailos maldą: „Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro…“, giedame: „Jėzau atmink mane, savo Tėvo karalystėje“. Čia prisimenu prieš pora metų šioje vietoje mums pasimeldus pasakytus nepažįstamos praeivės žodžius: „спaсибo, чтo вы заних мoлитесь. Другие прoхoдят мимо“.

Paskui, kaip visada žvakelėmis nešini skirstomės pasimelsti prie savo artimųjų ir pažįstamų kapų.

Ketvirtoji Vėlinių oktavos diena, lapkričio 4 d., po šv. Mišių vėl su kun. Eitvydu išsiruošiam lankyti kapų ir melstis už žmones, kurie gyvi jau tik mūsų prisiminimų soduose. Sentikių kapinėse meldėm Dievo gailestingumo ir kalbėjom tradicinę stačiatikių maldą: „Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio“, o stačiatikių kapinėse visi susibūrėme prie Vilniuje daugelio žinomos Motinėle vadinamos pravoslavų vienuolės, atsiskyrėlės Sergijos kapo, kunigas pašventino mūsų atsineštas žvakeles ir visi sukalbėjome tą pačią Jėzaus maldą rusų kalba: „Господи Иисусе Христе, Сыне Божий, помилуй мя грешнаго“. Nesunku tarp daugybės kapelių rasti šią vietą. Net ir tamsoj giliausioj šviečia balčiausiai nubaltintų paminklų būrys, šioje vietoje ilsisi pašvęstųjų luomo žmonės – Dievo vaikai, gyvenimus paaukoję Viešpačiui tarnauti.

Ypatingos ir mums bei mūsų istorijai brangios Rasų kapines. Vos įžengiam pro vartus, žvilgsnius patraukia ant kalvos kelių žvakelių liepsnos. Spėjam, kad tai M. K. Čiurlionio kapas. „Ilsėkis ramybėje“ palinkim tyliai ir sukam dešinėn pro jėzuitų kapus, pro Lietuvos signatarams skirtą paminklą, pro kelių menininkų poilsio vietas ir sustojam prie Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios klebono kun. Kristupo Čibiro kapo. Čia pat ir mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėl žvakelių dagčiai atgyja gavę ugnies, švieselės džiugiai mirksi. Giedam „Sveika Karaliene” bei „Viešpaties Angelą”, o pabaigoje Lietuvos himną. Vakaras šįkart nešaltas, be lietaus ir malonus Ramybės šaly, todėl kunigas pasiūlo visiems sugiedoti „Lietuva brangi…“. Po visiems žinomų pirmųjų trijų posmų naujai, bet nedrąsiai, nes nemokam šitų žodžių, o jie buvo ir yra šio mūsų tarybiniais laikais giedoto himno dalis, nuskambėjo:

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba;

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę

Griaudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių”,

Jausmai bedievio vėl atsidarę

Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai!

Ne veltui bočiai tave taip gynė,

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

• < Anks
• Kitas >