GALILĖJIEČIŲ

Žmogaus gyvenime būna visko: ir džiugių, ir liūdnų akimirkų. Mes, katalikai, už viską dėkojame Viešpačiui; Jis myli visus žmones ir geriau žino, kokiu keliu mus vesti į Išganymą. Verta prisiminti kartą per katechumenatą Galilėjiečių bendruomenės vadovo kunigo E. Merkio pasakytas mintis apie dėkingumą. Kalbėta apie paštininką, kuris atneša dėžę su dovana. Mums smagu ir netikėta! Iš tikrųjų visi mėgstame gauti dovanų: jos mus pradžiugina, mes jomis ilgai gyvename. Nelauktai, praėjus kuriam laikui po malonios staigmenos, mus pasiekia kita dovana. Vėl džiaugsmas, šypsenos, laimės pojūtis! Tai ženklas, kad mes kažkam esame labai svarbūs, mylimi, brangūs! Po to dar ne kartą mums siunčiamos dovanos, bet... vieną dieną jos baigiasi. Keistas jausmas, prie jų taip pripratome, lyg jas nuolat gauti būtų savaime suprantamas dalykas. Sugrįžtame į pradžių pradžią: bandome prisiminti, kas siuntė... O varge, mes nei siuntėjo adreso nepasilikome, nei... padėkojome...

Vieną ankstų šeštadienio rytą su vaikais – ką tik aukštojo mokslo studijas baigusia dukra ir sūnumi, būsimu abiturientu, – išsiruošėme į padėkos kelionę: Šiluva–Tytuvėnai–Palendriai. Plačiai žinomas lietuvių pamaldumas Šiluvos Dievo Motinai. Ten, Lietuvos vidury, daugiau nei prieš 400 metų įvyko pirmasis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Europoje. Kokia gili, toli žvelgianti ir rūpestinga Dievo meilė negausiai tautelei Europos pakraštyje! Švč. Mergelės pasirodymas atgaivino ir pagilino lietuvių tikėjimą, jo dėka galėjome pakelti būsimus nelengvus, net žiaurius istorijos išmėginimus, kurių mūsų tautos kelyje tikrai netrūko.

Malda – asmeninis pokalbis su triasmeniu Dievu, su Švč. Mergele Marija, kitais šventaisiais. Tikintieji iš asmeninės patirties puikiai žino, kaip gražiai įsikūnijusio Žodžio Motina lydi ir globoja mūsų žmones, kiekvieną, kuris bėga prie Jos, šaukiasi Jos pagalbos ir prašosi užtariamas (plg. Šv. Bernardo malda). Skubėjome ir mes, kad spėtume tą šeštadienį atvykti į 10 val. šv. Mišias Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje.

Ramus, šiltas, saulėtas šeštadienio rytas Šiluvoje. Aukštuose medžiuose prie šventovės rytinis paukščių klegesys – „Šlovinkite Viešpatį, padangių paukščiai, garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius“ (Dan 3, 80). Bazilikos viduje nedaug žmonių: keletas miestelio moteriškių, keletas vienuolių ir keli prašalaičiai. Melsdamiesi žiūrėjome į stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą ir dėkojome už išklausytas maldas, atsiųstą pagalbą ir paramą, už rūpinimąsi šeima, vaikais, už užtarimą prieš Viešpatį. Tą saulėtą šeštadienio rytą maloningojo paveikslo apkaustai (auksakalio Lauryno Hofmano darbas, atliktas iš susikaupusios daugybės votų) švytėjo akinamai baltai. Švč. M. Marija su Kūdikiu atrodė nepaprastai puošniai, iškilmingai, lyg dangaus debesyse sėdėtų. Paveikslas restauruotas 2006 m., vainikuotas dabartinio popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis aukso karūnomis.

Šio malonėmis garsaus Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo kilmė apipinta įvairiausioms istorijomis. Yra pasakojama, kad paveikslas neva atrastas miške, kita versija – kad jis buvęs paslėptas iškastoje skrynioje su vadinamuoju Šiluvos bažnyčios lobiu. Manoma, kad Motinos su Kūdikiu paveikslą veikiausiai sukūrė vietinis dailininkas XVII a. 3 dešimtmetyje. Daugiau apie įžymias Šiluvos relikvijas galėjome sužinoti muziejuje, įrengtame naujai pastatyto Piligrimų informacijos centro pirmame aukšte, į kurį užsukome po šv. Mišių bazilikoje. Sesutė vienuolė mūsų nedidelei grupelei viską maloniai aprodė, papasakojo apie muziejaus įdomybes. Apžiūrėję centre veikusią dailininkės, Šiaulių „Sandoros“ pagrindinės mokyklos dailės mokytojos Aldonos Traškinienės paveikslų parodą „Sibiro Alma Mater“ bei neskubėdami pasigrožėję centrine Šiluvos aikšte, pasukome link pagrindinės maldininkų traukos vietos – Apsireiškimo koplyčios. Ji mus sutiko plačiai atvertomis durimis, už kurių dvelkė tyla ir ramybė – puiki galimybė susikaupti vidiniam pokalbiui su Dievo Motina. Pokalbiui, kuriam nereikia žodžių. Suklumpam prieš Nuolankumo įsikūnijimą ir keliais einame apie akmenį, įmontuotą į koplyčios altoriaus pamatus. Ant jo, kaip yra manoma, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Nors trumpam sumažėsim, ištirpsim, išsivalysim – sugrįšim į save.

Kita padėkos kelionės vieta, į kurią pasukame po Šiluvos, – netoliese, tik už 8 km, esantis Tytuvėnų miestelis. Mūsų tikslas – bažnyčia, dedikuota Švč. Mergelei Marijai Angelų Karalienei, pašventinta dar 1635 m. lapkričio 1 d., bei šalia esantis naujai restauruotas bernardinų vienuolynas.

Tik įėjus į vienuolyno kiemą kairėje pusėje yra Šventųjų laiptų, arba Kristaus laiptų, koplyčia. Prieš kelerius metus teko būti kitoje šventoje vietoje – Romoje šalia Laterano Šv. Jono bazilikos esančioje koplyčioje, kurioje irgi yra Šventieji laiptai. Manoma, kad, eidamas Kryžiaus kelią, Kristus šešis kartus Piloto rūmuose lipęs 28 laiptelių marmuriniais laiptais. Imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena šiuos marmurinius Piloto rūmų laiptus, kaip Kristaus kančią primenančią bei Jo krauju apšlakstytą relikviją, IV a. pabaigoje pargabeno į Romą. Pagal tuos laiptus vėliau ir kitur buvo statomos Šventieji laiptų koplyčios, viena jų – Tytuvėnų bernardinų vienuolyne.

Kiekviename Tytuvėnų Kristaus laiptų koplyčios laiptelyje po stikliniu gaubtu įmontuotos relikvijos – iš Palestinos parvežta šventa žemė. Tradiciškai Kristaus laiptų koplyčių maldininkai Šventaisiais laiptais lipa keliais, kalbėdami atitinkamas maldas. Tytuvėnuose kalbama pradžios malda: „Už ką, Viešpatie, priimi šį pažeminimą, kančią ir gėdingą mirtį? Tu atsiteisi už mano puikybę, už mano neklusnumą dangiškojo Tėvo valiai, kuri pareikšta per dešimt Dievo įsakymų ir per mano sąžinę. Šią valandą reikšdamas Tau, Viešpatie Jėzau, padėką ir meilę, noriu susikaupti maldoje ir atnaujinti savo pasiryžimą visiškai Tau pasiaukoti“; vėliau tam tikros maldos lipant Šventaisiais laiptais bei pabaigos malda: „Gerasis Jėzau! Dėkoju, kad leidai man eiti šiais Tavo kančios laiptais. Priimk menkus mano apmąstymus, maldas ir intencijas, dangiškasis Tėve! Pasigailėk manęs ir visos žmonijos, už kurią mūsų Išganytojas tiek daug kentėjo. Tegul Jo kančia atveda prie Tavęs. Amen.“

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje matėme žymų paveikslą – Švč. Dievo Motina su Kūdikiu ant rankų. Jame Kūdikis pavaizduotas dešinę ranką ištiesęs laiminti, o kairėje rankoje prispaudęs prie savęs laiko Šventąjį Raštą. Įdomu, kad Tytuvėnų miestelio herbe vaizduojama sidabrinė bažnyčia su auksiniais kryžiais ir skulptūrėle centrinio bokšto nišoje. Beje, vienuolynas yra puikus vėlyvojo renesanso architektūros Lietuvoje pavyzdys, beveik baigtas restauruoti ir jau atviras lankytojams.

Mums pasisekė: susirinko grupelė besidominčiųjų ir buvo organizuota ekskursija po Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblį. Teigiama, kad šis statinys beveik nepakito nuo jo pastatymo laikų. Buvo įdomu patekti į kažkada nuo pasauliečių akių paslėptą pastato dalį, pajausti vienuoliško gyvenimo atmosferą: tylą, maldingumą, buitinį minimalizmą, asketiškumą.

Už bažnyčios didžiojo altoriaus yra išėjimas į antrą presbiterijos aukštą. Užlipome siaurais, suktais laiptais į vienuolių choro antrą aukštą, pasėdėjome vienuolių suoluose. Čia vienuoliai galėjo ateiti tiesiai iš savo celių, esančių antrame aukšte, nesutikę į bažnyčią užėjusių pasauliečių. Prieš altorių su Jėzaus skulptūra bernardinai bendrai kalbėdavo ir giedodavo įvairias maldas, Liturgines valandas: Aušrinę – vidurnaktį, Primą – 6 val. ryto, Terciją – po konventualinių Mišių, vidurdienį – Sekstą, vakare – Kompletą, švenčių dienomis vakarais giedodavo mišparus, aukodavo šv. Mišias. Apžiūrėjome kuklias vienuolių celes, kuriose tilpo tik stalas, kėdė, krosnis ir lova. Buvo įdomu sužinoti, kad vienuoliai turėjo ir vadinamą karcerį – specialią tamsią patalpą prasižengusiems vienuoliams. Čia, kaip ir kituose vienuolynuose, buvo laikomasi regulos. Griežta Pranciškonų ordino regula ypač akcentuoja neturtą. Ekskursijos gidė papasakojo, kad kartą, mirus vienam vyresnio amžiaus vienuoliui, buvo tvarkoma jo celė ir po lova atrasti keli paslėpti žirniai. Šie žirniai tapo svarbiu kaltės įrodymu, neleidusiu minėto mirusio vienuolio palaidoti brolių bernardinų kapinėse, už šį prasižengimą jo palaikų vieta tebuvo tarp pasauliečių kapų. Anot gidės, šį pavyzdį, iliustruojantį vienuoliško gyvenimo griežtumą, asketiškumą, paklusnumą, regulos taisyklių laikymąsi, mėgstąs pasakoti kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis.

Labai graži pastatų architektūra, ypač didelį įspūdį paliko uždaras stačiakampis kiemas – kluatras, kurio viduryje puikiai prižiūrima veja ir gėlynas. Po kluatro skliautais kažkada vaikščiodavo vienuoliai, slėpdamiesi nuo kaitrios saulės ar merkiančio lietaus. Iš viso bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblį sudaro net 11 į kultūros vertybių registrą įrašytų atskirų objektų. Tytuvėnų ansamblis yra Jono Pauliaus II piligrimų kelio programos dalis, šia programa siekiama įamžinti palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę po Lietuvos šventoves.

Nuo Tytuvėnų važiuojame link Kelmės, esančios už 19 km. Pravažiavę Kelmę, pasukome šiaurės kryptimi, kur už 11 km bekraščių laukų platybėse išvystame Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Šioje atkampioje, vėjų gairinamoje vietovėje tvyro neįprasta tyla, kurią kartkartėmis sutrikdo tik žiogelių čyravimas, linguojančių smilgų šlamėjimas. Čia gali pajusti Dievo rankų sukurtos gamtos pirmapradį grožį, jos jėgą, laisvą, tikslų, harmoningą ir prasmingą buvimą tuo, kuo esi sukurtas ir pavadintas. Eidami pievoje išmintu takeliu link vienuolyno bažnyčios, netoliese matėme apie kažkokį augalėlį betriūsiantį benediktinų vienuolį. Kukli, tamsi apranga, žemai ant veido užleistas gobtuvas, įprastas, kasdieninis darbas ir visiškas susiliejimas su Dievo kūrinija. Mintyse net baltas pavydas sukirbėjo.

Benediktinai – seniausias katalikų vienuolių ordinas. Jie Lietuvoje veikė nuo 1405 iki 1845 m. Senųjų Trakų vienuolyne, kurio vienas iš fundatorių buvo pats Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, atidavęs benediktinams savo tėviškę – Senųjų Trakų pilį. Dabar ten griuvėsiai, tiksliau: gynybinės sienos liekanos, apsauginis griovys bei pilies vietoje stovinti Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia.

Pamažu atveriame girgždančias Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno bažnyčios duris – viduje esame vieni. Tyliai stūgauja pastato kertelėse įsisukęs vėjas, sučirškia vienas kitas kažkur palubėse besislapstantis paukštis. Suklumpame prieš nuostabaus grožio altorių, kiekvienas paskęsdamas asmeniniuose apmąstymuose, išgyvenimuose. Kokia išganinga tyla! Ji nuvalo pasaulio triukšme, skubėjime, amžiname bruzdesyje apdulkėjusią sielą. Sustyguoja prioritetus, nuskaidrina sielos žvilgsnį. Nežinau, kaip vaikai, bet pati pasijutau lyg būčiau šv. Pranciškaus pastatytoje bažnytėlėje.

Vaikus labai sudomino netoliese stovinti apleista, bažnyčia tituluojama Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos vieša oratorija, pašventinta 1938 m. Ji laikoma viena iš įdomiausių ir gražiausių gelžbetoninės prieškario lietuvių architektūros pavyzdžių. Ši šventovė, pastatyta kunigo Kazimiero Ambrozaičio iniciatyva, gyvavo gana trumpai – iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar stovi vieniša, lentomis apkaltais langais, apaugusi aukštomis smilgomis, lauko ramunėmis, tarp kurių pabirusios sirpsta raudonos žemuogės.

Padėkos kelionė ėjo į pabaigą. Nors saulė švietė dar aukštai, sukome į namų pusę – iki temstant reikėjo įveikti dar daugiau nei 200 km. Iš tikrųjų nejautėme nei įveikto atstumo, nei kelionės nuovargio, tik malonų jausmą krūtinėje – padėką Aukščiausiajam už visas malones: tokią gražią Tėvynę, pilną sakraliausių vietų, už galimybę keliauti, būti kartu, už Jo įsikūnijusią meilę – Žodį, kurio asmenyje kiekvienas galime atrasti tikrąją savo gyvenimo kelionės kryptį. Juk tikėjimas – tai ėjimas Dievop.

• < Anks