GALILĖJIEČIŲ

Atrodo, dar taip neseniai baltais žiedais tarsi nuotakos pasipuošė vyšnios ir obelys, sužaliavo medžiai, gaivi žaluma užliejo pievas, o dabar jau ir kaštonai savo žiedus tarsi uždegtas žvakes ant altoriaus kelia dangun. Ką tik geltonas galveles aukštyn kėlė pienės, bet bėgte prabėgo kelios dienos, o mes jau galime su jomis kalbėtis S. Nėries žodžiais: „Kur priglausi savo baltąją galvelę, kur užsnūsi vėlų vakarėlį...“ Mat, jau skraido lengvi ir trapūs jų balti pūkeliai ore, o ir alyvų žiedlapiai jau nužydėjo. Galima tik atsidusti, kaip greitai viskas žemėje praeina. Ir mano siela eina tuo keliu, ieškodama to, kas amžina, prasminga ir kilnu. Ši, Šeštinių, diena nepaprasta mums, galilėjiečiams. Juk skaitinyje iš Apaštalų darbų girdėjome angelus klausiant: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?“ Tad ir mes jau gal dešimtmetį lipame ant aukšto Stalo kalno šią dieną. Pabūti gamtoje ir pasimelsti. Daugiau apie šios dienos iškylą, kaip vieni žaidėme futbolą ar „bulvę“ su kamuoliu, badmintoną, šaškėmis, šachmatais, dainavome, giedojome, kalbėjomės ar tiesiog ilsėjomės, – galima pasiskaityti bendruomenės metraštyje.

Apaštalai, pamatę Jėzų, žengiantį dangun, tikriausiai nuliūdo. Juk trejus metus Jėzus buvo su jais, tikriausiai dar tiek daug jų lūkesčių neišsipildė, o dabar Jis juos palieka, kaip šiandien žmonės sako, vienus, „ant ledo“. Mes, galilėjiečiai, kartais irgi pasiduodam liūdesiui, baimei, nevilčiai. Dėkoju Dievui, kad ši diena buvo kitokia nedideliame susirinkusiųjų ant kalno būrelyje, kartu su savo šeimomis, mažais ir jau ūgtelėjusiais vaikais. Jaučiau sklandančią ore Dvasią Guodėją, nešančią vienybę, susiklausymą, geranoriškumą, meilę, viltį, skaidrų džiaugsmą, ramybę... Ačiū visiems, kurie šią gražią sekmadienio popietę buvote kartu ir sustiprinote bendruomeniškumo pojūtį. Žinau, kad ir daugiau  mūsų bendruomenės narių ir bičiulių norėjo būti kartu, bet dėl amžiaus, įvairių rūpesčių ar sveikatos tik mintyse ar pro daugiaaukščių namų langus žvelgė ta kryptim, kur buvom susirinkę mes, sveikesni, jaunesni ir energingesni. Labai susigraudinau, išgirdusi vienos sirguliuojančios sesės neįgyvendintą troškimą pabūti kartu. Visgi jūs visi buvote kartu su mumis, tik kitaip. Mus ir jus suvienijo medžio paunksmėje senokai kartu begiedota Dieninė liturginė valanda ir atokvėpio valandėlę Marijos užtarimo besišaukiant darniai iš visos širdies sutrauktos gegužinės pamaldos. Toliau belieka mums visiems, Dievo rūpesčio apsiaustu apgaubtiems, ramiai keliauti kasdienybės takais ir keliais. Ir liudyti savo tikėjimą. Juk dar prieš ateidami ant Stalo kalno, švęsdami Eucharistiją, girdėjome Jėzaus žodžius Evangelijoje: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Priėmę Jėzų Komunijoje į savo širdis, mes juk nešam Dangų savyje. O atradę, negailėkim Jo ir kitiems. Stenkimės liudyti visiems sutiktiems tikėjimo jėgą ne tiek žodžiais, kiek savo elgesiu ir gailestingumo darbais. Juk kokia laimė net pačiame didžiausiame skausme ar netektyje atsiremti į Dievą ar šauktis Jo pagalbos. Ir keliauti link Jo kartu, tarsi būtume vienos didelės šeimos nariai, vieningi ir nedalomi, į tikslą. Visiems žinoma, kad kiekvieno mūsų viso gyvenimo tikslas – regėti Dievą ir amžinai būti su Juo laimingiems Dangaus Karalystėje. Ačiū Tau, Dieve, kad leidi kartais žemėje patirti Dangų. Ir ačiū jums, bičiuliai, kad buvote šią šiltą pavasario, Kristaus Dangun Žengimo šventės, dieną drauge.  

• < Anks
• Kitas >