GALILĖJIEČIŲ

Rugsėjo 18 diena, XXV eilinis sekmadienis. Sekmadienis, nepažymėtas ypatingu iškilmių ženklu, tik tuo iš tolumos ataidinčiu įsakymu: „Sekmą dieną švęsk.“ Tikrai švęsim, šįkart net esame sutarę iš namų sprukti į Guopstas. Vilūnės automobiliukas linksmai rieda pilku plentu, iš dešinės ir iš kairės dar žali laukai, dar nenublyškę ir nenudažyti medžiai. Santūriai šypsosi Jolanta, saulės šviesa vis slysčioja gražuolės Monikos plaukais, o orus žilagalvis ponas Pranas porina dukros vardo istoriją.

Besišnekučiuodami įsukam pro atvertus svetingos jėzuitų stovyklavietės vartus. „Sveiki!“ – „Tegul bus pagarbintas!“ – „Garbė Jėzui Kristui!“ – „Per amžių amžius!“ – „Labas!“ – „O-ooo! Kaip smagu tave matyti!“ – aplink tik bruzda atvykėliai, dunksi, bilsčioja, trinksi ant stalo dedamos kuprinės, trūkinėja pokalbiai, į šalis žyra juoko nuotrupos. Dar viena labai garbi viešnia – Virginijos mamytė įžengia pro duris, nusišypso geraširdžio žmogaus šilta šypsena ir iškart užburia. Nespėja ji pratarti nė žodžio, o jau iš akių matai – džiaugiasi. Dabar vis dažniau save pagaunu, kad pamačius garbaus amžiaus, vaikų kaip dera prižiūrimą žmogų viltingai sutuksi širdis: „Ačiū Tau, VIEŠPATIE, tų senukų dar yra, nors jie jau seniai iššluoti iš televizijos ekranų.“ Ar vakarais matėte daug laidų, kuriose būtų kalbama apie išmintingus brandžius žmones, jų nuveiktus darbus? Laikraščiuose jie kartais šmėsteli kaip aukos. Žilagalvių armija namuose, suluošinta ir apvogta jaunystėj, dar kartą apvogta senatvėj, kenčianti ligų skausmus, bet, laimei, dauguma tų žilagalvių pėstininkų vis dar meldžiasi už mus. Jeigu jie pasirodo viešumoj, tai jie tokie suvargę, palyginus su Šveicarijos, Vokietijos bendraamžiais, bet, VIEŠPATIE, kaip žadėjai, bent jau Danguj mylėk juos labiau, nes jie tikrai čia ir Sibiruos daug kentėjo. Atleisk man, VIEŠPATIE, už tas derybas su Tavimi, bet ne dėl savęs prašau.

Na štai ir susirinkom. Ruošiamės šventosioms Mišioms. Kas neša kėdes, kas ruošiasi skaityti skaitinius, kas dėlioja lapelius su giesmių žodžiais, o mažosios Patricijos garbanėlės pasirodo tai šen, tai ten. Mažutė, supratusi būsimo įvykio svarbą, sąžiningai pluša tuos lapelius vėl rinkama.

Vienuolikta. Dievo garbei ir šlovei skirta valanda jau prasideda. Virginija gieda, kiti jai pritaria. Kunigas Eitvydas žengia prie altoriaus. Pasisveikinimas. Gailesčio aktas. Garbės himnas. Rolandas skaito pirmąjį skaitinį iš pranašo Izaijo knygos: „Ieškokite VIEŠPATIES, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jisai arti“ (Iz 55, 6). Koks viltingas šis sakinys, koks viltingas! Viešpatį galima rasti, galima! Jis netgi arti. Tereikia tik šauktis, tik nusižeminus kviesti... Kai nuo pažado su gera pabaiga iš laimės ima suktis galva, gauni kitą perspėjimą. Neįsijauskite, ne taip viskas paprasta, ne taip viskas lengva. Vilkitės, bet neperženkite ribos, net narčiu uolumu nieko nepasieksite. Bus daug visokių išbandymų. Niekada nepamirškite: „Mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai, – VIEŠPATIES žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9).

Taip, VIEŠPATIE, Tavo duota rugsėjo 18-oji tokia vaiski, tokia saulėta, o dangus tokio nuostabaus žydrumo ir toks aukštas, labai labai aukštas, nesunku įsivaizduoti, kaip toli Tu nuo mūsų ir kartu kaip arti per Tavo mums suteiktas malones. Nevardinsiu jų daugybės, žiūriu po nosim. Tegul bus: ši vasariška diena, kun. Eitvydo suburta Galilėjiečių bendruomenė, aplinkui tvyranti bendrystės dvasia, ramybė, pagarba.

Virginija gieda 144 psalmę: „Kur Viešpats žengia – žengia teisingai, ką  Jis padaro, tas šventa. Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias, kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias“ (Ps 144, 17–18).

Atleiskite, jau trečias posmelis. VIEŠPATIE, nesijuok, bet sau aiškinuosi Tavąją kalbą: ar „žengia teisingai“ – čia Tavo valia? ar čia Tavo planas?

Antrąjį skaitinį iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško filipiniečiams skaito Dovilė: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). Čia toks stiprus sakinys. Pavadinčiau jį antspaudu. Kai viską padarai – užantspauduoji, kad patvirtintum, nes jau paskui nieko nebegali pridėti. Vaškas sustingsta. Jeigu blaškytumeisi, viską sugadintum. Koks gilus ir tvirtas turi būti tikėjimas, kad tavo protą perskrostų tokia mintis! Mirtis – gimimo Dangui diena. Tai nesvarbu, svarbiausioji yra pirmoji dalis: „Man gyvenimas – tai Kristus.“ Kokia didi tikėjimo dovana turėtų būti tau padovanota, kad pasiryžtum ir šitaip gyventum – pagarbiai lenkiu galvą. Prisiminiau, kad kun. Eitvydas po Dvasinių pratybų pagal Ignacą Lojolą visiems padovanojo po paveikslėlį su šia šv. apaštalo Pauliaus citata, kurią pasirinko savo įšventinimo į kunigus proga. Jeigu šv. apaštalas Paulius nuo mūsų yra nutolęs amžių amžius, tai šitą eilinį XXV sekmadienį viskas taip sutapo, kad kun. Eitvydas, net žodžio nepratardamas, vien šiuo savo gyvenimo faktu visus galilėjiečius ir bendrakeleivius paragino sekti Kristumi. „... nes tai visų geriausia... Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ (Fil 1, 23. 27), – baigia skaitinį Dovilė.

Mūsų Virginija užgieda: „Aleliuja. Atverk, VIEŠPATIE, mūsų širdį Tavo Sūnaus žodžiams. Aleliuja.“ Kun. Eitvydas pakviečia pasiklausyti Evangelijos pagal Matą 20, 1–16: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“ (Mt 20, 1). Taip, jūs teisūs, čia ta vieta, kur kalbama apie darbininkus ir atlyginimo išmokėjimą, kai ir pirmieji, ir paskutinieji gavo po suderėtą denarą.

Kun. Eitvydas sako pamokslą kaip visada įtaigiai, ramiu tonu, niekad nerūstaudamas, bet vis primindamas krikščioniui svarbiausius dalykus ir ragindamas net ir čia laisvesnę akimirką stengtis pabūti Dievo artumoje. Tikėjimo išpažinimas. Ir kulminacija – Aukos liturgija.

Virginijos ir kitų moterų giedamos Taizé giesmės lydi visus, einančius Komunijos. Dar viena kita susikaupimo minutė. Palaiminimas. Dėkojam Tau, VIEŠPATIE, už visa, ką turėjom, turime ir turėsime. Viską nusineša laikas – vanduo. Amen.

Nuo Dievo stalo skubame prie žemiškųjų gėrybių stalo.

Paskui pabyrame po visą stovyklavietę. Rinkitės, ką norite: sūpuokles, krepšinį, futbolą, maudynes, pasiirstymą, pokalbius, skaitymą, gulėjimą saulutėj, darbus virtuvėje ar prie laužavietės, šaškių ar šachmatų partijas, spoksojimą į debesis ar vandenį...

O tada, kai nustojo bumbsėti kamuoliai, kai į dėželes suriedėjo šaškės ir pagal rangą nuo karališkųjų didenybių iki pėstininkų sugulė šachmatų figūrėlės, kai viena grandinė vėl pririšo valtį, o kitos – apsivijo sūpuokles, kai vanduo, nors ugnis priešinosi šnypšdama, ją užgesino ir visi daiktai sugrįžo į kuprines, o šios į automobilius, – visi suprato: Viešpaties duota diena ištirpo, kaip Ostija ant gomurio.

Truputį gaila? Taip. Nieko, juk žinom, kada nors galėsim pakartoti. Bus kitaip, bet patirtas gerumas išlieka. Taigi, o dabar norėčiau jūsų paklausti, ar tikrai šitas XXV sekmadienis buvo mums visiems tik eilinis sekmadienis?

Sudiev.

• < Anks