GALILĖJIEČIŲ

Dar vieni metai skriete praskriejo. 2011-ieji – Dievo Gailestingumo metai, dovanoję mums daug gražių renginių, skirtų Dievui pažinti, Jo Gailestingumui atsiverti. Ir jaunimui švenčių nestigo – Pasaulio jaunimo dienos Madride, Taizé pamaldos Lietuvoje, „The Kelly Family“ grupės nario Paddy Kelly turo „Eurorosarium“ rožinio karoliukas Vilniuje. Visko neįmanoma suminėti.

Nuoširdžiai ačiū visiems kunigams, seselėms vienuolėms ir pasauliečiams broliams ir sesėms, nenuilstamai ir pagarbiai nešantiems Gerąją Naujieną. Kad kiekvienas žmogus išgirstų ją, pažintų ją ir atradęs Tiesą rinktųsi doros, santarvės, atjautos, gailestingumo, nuoširdumo kelią. Galbūt verta kiekvienam asmeniškai paklausti savęs: ar priartėjo mūsų širdys arčiau Kūrėjo? ar, pasisėmę Tėviškosios meilės, nešėme ją sutiktiems žmonėms, ar skleidėme ją savo šeimose?

Dabar, Advento metu, tinkamas laikas sustoti ir skirti dėmesio ne tik dovanėlių ruošimui, bet ir apmąstymui, kam gi jis skirtas. Atsimenu, kartą darbe, belaukiant Šv. Kalėdų, su kolege dalijomės mintimis apie tikėjimą. Dievas – viskas aišku – yra. Tačiau mums, moterims, turinčioms vaikų, buvo nesuprantama, kaip galėjo įvykti gyvybės užsimezgimo stebuklas be vyro. Tuomet protas sakė – taip negali būti. Ir kaip nuostabu, kad Dievas nesupyko, nenusigręžė, tik laukė. Kantriai laukė. Ir po truputį vėrė širdį man, žiūrinčiai į prakartėlėje gulintį kūdikėlį Jėzų Kristų. Protas traukėsi ir... suklupo ant kelių prieš didingą Dievo slėpinį. Argi žmogui pažinti Dievo sumanymą? Ir tokį neapsakomai didingą – atsiųsti žemėn savo Sūnų. Ir ne bet kaip, o gimstantį iš Mergelės Marijos įsčių! Mažą, bejėgį kūdikėlį, reikalingą savosios šeimos apsupties, švelnių mamos rankų ir stipraus tėčio glėbio. Žiūrint į kiekvieną mažutėlį vaikelį kyla begalinė nuostaba ir širdis pildosi nuo jo sklindančiu skaistumu, dorumu, meilumu. Žvelgiant į Dievą – nurimsti, atsiveri, ieškai... ir sutinki.

Ruoškimės ramybėje ir vidiniame susikaupime sutikti Ateinantį mūsų Viešpatį – Jėzų Kristų.

RASOKIT, DANGŪS

Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių,

Debesys, lykit lietumi teisybės!

Išdžiūvus žemė teatsigaivina

Ir Atpirkėją mums teišdaigina.

Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,

O Dieve, laukiam mes akis pakėlę;

Šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,

Meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją.

Adventas yra laukimo laikotarpis. Šiuo metu mes, katalikai, laukiame ateinančio Mesijo. Trumpas yra Advento laikotarpis. Tačiau pamąstę mes suvokiame, jog visas mūsų gyvenimas yra tarsi Adventas. Juk mes pastoviai ko nors laukiame, ilgimės, tikimės... tačiau laukdami mes vis senstam ir vis labiau artėjame prie Amžinybės.

Adventas turėtų būti susitelkimo ir ramybės laikas, kad tuo metu galėtų prabilti Dievas. Šiuo laiku neturėtų praeiti nei viena diena, kurioje nebūtų bent valandėlės, skirtos tylai ir įsiklausymui į Dievo Žodį.

Dabar Dievas jau beveik nepasiekia mūsų nei savo žodžiais, nei mokslu, nei savo pavyzdžiu. Kodėl taip yra? Ar todėl, kad Dievas tyli? Ar todėl, kad nenori su mumis kalbėtis? Ne! Dievas nėra tylintis Dievas. Jis – kalbantis Dievas, kuris yra kalbėjęs ne tik per Mozę bei pranašus, bet ypač per Jėzų Kristų. Dievas kalba į mus nuolat. Prisiminkime Šventąjį Raštą: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“; „Aš esu su jumis per visas dienas“; „Mano Tėvas veikia iki šiol ir aš veikiu“.

Taigi, Dievas tikrai kalba iki šiol. O jei Jo Žodis mūsų nepasiekia, tai priklauso ne nuo Dievo, o nuo mūsų, kadangi Dievo atžvilgiu mes esame praradę klausą. Dievo Žodis tapo tik balsu, šaukiančiu į mūsų kurčią, atgarsio nerandančią sielos dykumą.

Mes negirdime Dievo žodžio, nes pasaulis kalba mumyse pilnu balsu. Dievas nesinaudoja garsiakalbiu, kad  kažką peršauktų. Jis nekonkuruoja su žemės balsais ir triukšmu. Dievas prakalba tada, kai nutyla visi balsai, kai nutyla pats žmogus ir įsiklauso, laukdamas Dieviškos išminties Žodžio. Todėl šiuo Advento laikotarpiu mes daugiau raskime laiko tylai ir ištarkime: „Dieve, teateinie Tavo Žodis!“

Adventas yra laikas atnaujinto pokalbio tarp Dievo ir mūsų. Tarpe nieko negali būti. Jokie pašaliniai garsai, jokie matomi ar apčiuopiami daiktai. Tik Dievas ir žmogus.

Šis laikotarpis – tai Dievo ieškojimo laikas. Jis yra mūsų tarpe, tačiau, deja, mes dažnai neberandame Jo. Jono Evangelijoje skaitome: „Tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate.“ Šiandien lyg girdime panašų į aną Marijos Magdalietės skundą: „Paėmė Viešpatį ir mes nežinome, kur Jį padėjo.“ Kažkas ir iš mūsų paėmė Viešpatį ir mes nežinome dažnai, kur Jo ieškoti. O Jis stovi čia pat ir laukia mūsų ...

Pilnas įtampos yra mūsų, krikščionių gyvenimas. Iš vienos pusės, mes jau kreipiame žvilgsnius į sugrįžtantį Viešpatį, laukdami Jo antrojo pasirodymo, laukdami paskutiniojo Teismo, o iš kitos pusės, vėl grįžtame į tą pačią pradžią, iš naujo ruošdami Viešpačiui kelią savo širdyse, vėl laukiame gimstant savo Išganytojo Kristaus.

Adventas veda mus į perspektyvą, kur susitinka praeitis ir ateitis. Jis veda mus prie To, kuris mums sako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“ Ir jei mes mokėsime laukti, jeigu mokėsime būti tyloje ir įsiklausyti į Dievo žodžius, tuomet užtvaros tarp Dievo ir žmogaus bus pašalintos, geležinė tylos uždanga bus perplėšta ir vėl bus užmegztas dialogas, žodžio dialogas tarp Dievo ir žmogaus, kuris greitai taps malonės ir gyvenimo dialogu. 

Upyna, 1983 m.

• < Anks
• Kitas >