GALILĖJIEČIŲ

Rugpjūtis, rugsėjis, spalis mums priartina žvaigždėtą dangų, todėl ne veltui kunigas Eitvydas galilėjiečių bendruomenę ir bičiulius rugpjūčio pabaigoje pakvietė į Molėtų etnokosmologijos centrą ir observatoriją. Tos trumpos kelionės su bendruomene  būna visai kitokios nei įprastos ekskursijos, nes jos dažniausiai vyksta po šv. Mišių, paženklintos malda ir Dievas visada čia griežia pirmuoju smuiku. Ką mes išmanome apie žvaigždes? Beveik nieko. Ir mūsų patirtis ir supratimas norint perprasti kas jos? Yra labai ribota.  Dangus vis traukia žmonių akis, vis verčia apie jį galvoti. Nuo poetų, rašytojų, paprasto žmogaus, žemdirbio,  keliautojo sausuma, vandeniu, oru iki rimtų tyrinėtojų astronomų, mokslininkų. Visų keliai skirtingi, o požiūriai įvairūs. Prisimenu  V. Mykolaičio Putino  eilėraštį “Rugpjūtis“ iš rinkinio „Būties valanda“ „Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios. Rugpjūčio naktį žvaigždės žemės krinta. Jau! Suplieskė viena! Per visą dangų takas. Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta“.  J. Erlicko novelę apie tai, kai jis jaunystėje norėdamas merginai padovanoti žvaigždžių, sumanė pamiškėje pribarstyti geriausių grūdų ir taip jas atvilioti į žemę, o paskui užmesti tinklą ir sugauti. Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, kai apsilankęs Ketvirtojoje planetoje jis verslininkui skaičiuojančiam žvaigždes užduoda rimtą klausimą: „Ir ką tu darai su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių? – Nieko. Aš jas turiu. – O kas tau iš to, kad tu turi žvaigždes? – O tas, kad esu turtingas. – Kaip galima turėti žvaigždes? O ką tu su jomis darai? – Aš jas valdau. Aš jas suskaičiuoju ir perskaičiuoju. Tai sunkus darbas. Bet aš - rimtas žmogus“. Su šia nuomone, jog galima pasisavinti žvaigždes ir jas valdyti nesutinkame ir mes, ne tik mažasis princas. Ta valdymo funkcija jau nuo pat pradžių priklauso Viešpačiui. Galėtume cituoti ištraukas iš astronomijos vadovėlių ir mokslinius straipsnius, apie galaktikas, štai, kad ir mūsų Paukščių tako galaktiką, apie numeruojamas žvaigždes ir žvaigždynus, apie supernovas – sprogstančias žvaigždes, kuomet prieš užgesdamos staiga suspindi iš visų jėgų ypač ryškiai, apie numeruojamus asteroidus – mažąsias planetas, kurių iki 2002 metų buvo sukataloguota maždaug apie  50 000 ir t.t. Galėtume, bet ar reikia? Nemanau. Mums svarbiau bendrystė ir  visų mūsų išvykos dalyvių patirti įspūdžiai, išguldyti ant popieriaus ir ne, išsinešti ir saugojami kaip brangūs.

Kaip nenorėti bent šiek tiek žvilgtelėti į paslaptingus planetų ir žvaigždynų namus iš arčiau?

Molėtų senosios observatorijos kupolas girgždėdamas veriasi tarsi milžiniško driežo akis ir teleskopas įsispokso į žvaigždėtas erdves. Pasigavo vieną pulsuojančią žvaigždę Vegą ir seka, o mes visi sukišę nosis prie kompiuterio ekrano – iš paskos. Procesas ilgas, mums atrodo, kad viskas stovi, bet taip nėra. Techninės galimybės kitos ir fiksuojami menkiausi krustelėjimai.

Paskui lauke Kristina, Vytautas, kunigas Eitvydas, nekalbu apie observatorijos darbuotojus, profesionalus,  turbūt geriausiai iš mūsų šalia stovinčių orientuojasi, todėl ir aiškina, kartais spėlioja,  kur ir koks žvaigždynas gali būti. Išsižioję įsistebeilijam į tolimas buveines, per toli... Gaunam dar vieną progą žvilgtelėti pro kitą teleskopą, rikiuojamės į eilę ir ką? Per menkos akys, per menki žmogaus gebėjimai  pamatyti, „iš arti pačiupinėti“. Dievo visa duota mums, bet ne mūsų protams suvokti šitą didybę. Danguje – Dievo karalystė, štai kodėl mums rūpi ne tik žvaigždės.

Prisimenu, vieną vasarą, kai viešėjau pas senelius ir buvau ruošiama Pirmajai komunijai ir Dievo klausimas man buvo labai aktualus, aš mokyta, mat baigusi pirmąją klasę, nutariau senelio kai ko paklausti. Nutaikiau progą, kai baigė kalbėti rožinį, ir išpyškinau: mūsų mokytoja sakė, kad kosmonautai buvo Danguj ir ten jokio Dievo nematė, jei Jis tenai būtų buvęs, tai jie būtų Jį matę. Senelis sustingo, rožinį su maldaknyge tebelaikydamas rankose, dėbtelėjo į mane, įkvėpė oro, atsikrenkštė, nusispjovė pro papirosų dūmų nugelsvintus ūsus ir tarė: „Tegul jie skrenda su kuo nori ir kur nori. Dievo jie niekada nepasieks“. Daugiau jokių komentarų. Močiutė pritariamai linktelėjo galva. Gavau pamoką visam gyvenimui, kaip gi galėjau jais netikėti. Pasaulio, o ypač įvairių žmonių jie buvo matę Lietuvoj, Lenkijoj, Amerikoj ir Sibire apsčiai, nuomonę tvirtą turėjo, bet garsiai neskelbė. Paskui mums ateizmą dėstė universitete, paskui per  R. Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ bjaurojo Dievo paveikslą, tai žeidė, bet  nepakeitė žinojimo, kad Dievas yra ir jie Jo nepasieks.  

Mes observatorijoje, keista, o prisiminimai nunešė į Krokuvą. Dievas – Visatos Kūrėjas, tai pajutau visa esybe prieš labai daug metų apsilankiusi Nova Huta bažnyčioje.  Dar niekur nebuvau mačiusi tokios išraiškingos Kristaus skulptūros, kurioje Kristus nuo kryžiaus veržte veržiasi į Dangų ir regis, tuoj atsiplėš. Visada per šv. Velykas prisimindavau ir šį kryžių.  Ir švenčiausias Sakramentas toje bažnyčioje laikomas mūsų planetos Žemės formos tabernakulyje (vietinė ponia pasakojo, kad ten saugojamas ir astronautų dovanotas uolienos gabalėlis iš Mėnulio), o stacijose, simbolizuojančiose Jėzaus Kristaus kančios kelią, veikėjai – mes įvairių tipų šiandienos žmonės. Tada kaip niekad pajutau, kaip glaudžiai susiję abu – matomas ir nematomas pasauliai. Realybė ir mūsų siekiamybė.  

Mes observatorijoje, nes mums rūpi žvaigždės ir Dangus, ir žinote, ką, norint nepasimesti informacijos  srautuose, kol juos šiek tiek apvaldysim įsisavindami, pamaniau, kad gal mums reikia visai nedaug. Gal visada reikia tvirtai žinoti ir neužmiršti, kad pati svarbiausia yra stebuklinga Betliejaus žvaigždė. Tai ji pasirodė ir pranešė apie Dievo sūnaus gimimą. Kaip neatsiejama Žemė nuo Dangaus, taip tegul visada būna neatsiejamas Dievas nuo žmogaus ir žmogus nuo Dievo. Kartais gal ir užtenka žinoti tik tiek:  „Kaip radom, taip ir paliksim“. Tik labai gera ir reikia, kartais išvykti iš savo namų, kad pasitikrintum, kokie didingi Viešpaties kūrybos darbai. Norisi dar kartą padėkoti kunigui Eitvydui ir bendruomenei už šį puikų sumanymą – vykti į Molėtus.

• Kitas >