GALILĖJIEČIŲ

Artėja 2012-ųjų metų Verbų sekmadienis. Gamta palengva bunda iš žiemiškojo apmirimo. Pamažu pilnėja medžių pumpurai, iš kurių netrukus prasiverš žalumos pliūpsnis. Dienos ilgėja, saulutė dosniau savo šilumą dalina. O ar mes, tikintieji žmonės, gavėnioje apmirę buvome, ieškojome Dievo artumos, prašėme Jo, kad padėtų mums savąsias nuodėmes atpažinti, dėl jų gailėtis ir atsilyginti įskaudintam žmogui dėl parodyto nekantrumo, grubumo, atsisakymo padėti ir dalelės laiko skirti? Juk visa tai žmogui reikalinga, kad jis širdį naują įgytų ir galėtų mylėdamas kitą dorai gyventi. Įkvėpkime mums dovanoto pavasario grožio ir gyvybingumo, savo gyvenimu stenkimės Jėzaus pavyzdžiu sekti. Tegul mūsų rankose laikomos spalvingosios verbos ar kvapniosios kadagių šakelės, pralinksmintos švelniaisiais kačiukais, liudija pagarbų ir gyvą mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi bei skelbia apie didelį džiaugsmą Jį sutikus.

VERBOS

Džiaugsmingai nusiteikusi minia lydi Jėzų – kloja medžių šakeles Jam po kojų, tiesia drabužius. Rodos, jei galėtų, net širdį išėmę iš krūtinių paklotų. Ir vis tik Jėzus nesidžiaugia, nes supranta, kad tik maža dalelė žmonių nuoširdžiai Jį pagerbia, o daugelis mąsto šitaip: „Mes paskelbsime Jį karaliumi ir tada reikalausime, kad Jis mumis rūpintųsi, mus gydytų, o svarbiausia, kad sutelktų tautą ir išvytų romėnus.“ Taip žydai įsivaizdavo ateitį, šaukdami: „Hosana!“ Atseit, mes šiandien Tave pagerbsim, o vėliau Tu darysi, kaip mes norėsim. Jie šūkaudami lydi Jėzų, o Jis jaučiasi kaip auka, kaip avinėlis, kuris po keleto dienų bus paaukotas Velykose, drauge su kitais avinėliais.

Jėzaus nei kiek nešildo žmonių pagarba. Jis eina į Jeruzalę, nes žino savo tikslą, žino, kad Jam ten reikės mirti kaip aukai už žmonių nuodėmes. Jis sutinka būti pagerbtas ne dėl savęs, bet savo ištikimųjų džiaugsmui.

Greitai minia nusivils Jėzumi, nes Jis nedarys didingų stebuklų, nekovos prieš romėnus. O po kelių dienų ta pati minia surištą Jėzų tampys iš teismo į teismą, kol išgaus mirties nuosprendį. Dar vėliau visaip tyčiodamiesi varys, palinkusį po kryžiumi, nužudyti. Bliaus Velykų šventėms pjaunami avinėliai – aukos už žmonių nuodėmes simbolis. O tuo pat metu ant kryžiaus mirs Jėzus, kaip tikroji Auka už visų žmonių nuodėmes.

Per Krikštą ir mus apšlakstė Jėzaus Kraujo malonė. Ir mes lydime Jį, bet Jis mums turi būti daug labiau suprantamas negu anai miniai. Juos savo kalbomis suvedžiojo fariziejai. Jie sakė, kad Jėzus yra apsimetėlis, veikiąs su šėtono pagalba ir norįs apgauti žmones. Mes gi aiškiai žinome, kad Kristus už mus aukojosi ir mirė, o paskui prisikėlė. Mes suvokiame, kad tik begalinė meilė gali padaryti tai, ką padarė Jėzus.

Ir mums šiandien įvairiausio plauko fariziejai kalba, koks Dievas yra žiaurus ir negailestingas, kad Jis yra žmogaus laisvės priešas. Aną minią fariziejai galėjo apgauti, nes ji nematė pačių didžiausių Jėzaus darbų, nematė Jo prisikėlimo, o kai pamatė ir toji minia šaukė: „Tikrai Jis buvo Dievo Sūnus!“ Mes gi prieš akis turime visą Kristaus gyvenimą, visus Jo darbus, Jo kančią ir mirtį už mus ir visus žmones, Jo prisikėlimą. Mes suprantame, kad ne Dievas yra žiaurus, negailestingas ir blogas, suvokiame, kad visos blogybės kyla ne iš Dievo, kuris aukojosi vardan žmonių, bet visos  blogybės kyla iš žmonių nuodėmių. Mes žinome, kad Dievas blogo nedaro, bet dar ir esamas blogybes dažnai panaudoja geram. O jei kartais ir pajuntam Jo baudžiančią ranką, tai tik kaip sodininko ranką, kuri apkarpo nereikalingus ūglius. Tą kartą gali būti labai sunku, galime jaustis tarsi esą prislėgti sunkaus, beviltiško kryžiaus, tačiau mes šiandien žinom, kad ne visą laiką reikės lydėti Jėzų su kryžiumi. Taip, reikės dūsaujant kopti iki mirties, bet ji bus aukščiausias ir paskutinis kančios taškas. Tuomet išsiriš visos gyvenimo mįslės, visi neaiškumai ir siela džiaugsis pasiekusi tai, ko visą gyvenimą ilgėjosi.

Ateina laikas žmogaus gyvenime, kai jį pasitinka nebe liturginės, greit prabėgsiančios Velykos, bet žmogų pasitinka pats Kristus. Jėzus savo mylimam mokiniui šv. Jonui regėjime parodė ateities vaizdą – didelę, nesuskaičiuojamą minią, kuri stovi prie Avinėlio Jėzaus sosto. Visi apsivilkę baltais rūbais ir rankose laiko palmių šakeles. Jie nebealks ir nebetrokš, nes Avinėlis juos nuves prie gyvybės vandens šaltinio ir Dievas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą. Balti drabužiai simbolizuoja žmonių sielas, kurios per atgailą išpažintyje nuplautos Jėzaus krauju. Palmės šakelės rankose – tai pergalės ženklas, kad, gyvendamas žemėje, žmogus nepasidavė nuodėmių vilionėms ir išlaikė ištikimybę Dievui.

Jūs laikote rankose verbas. Jos greit nuvys, bet, neduok Dieve, kad su nuvytusia verba sunyktų jūsų ištikimybė Jėzui. Ryžkimės būti ištikimi Kristui, kad ir kas bebūtų, ištikimi iki pačios Golgotos. Nebūkime panašūs į aną minią, kuri, turėdama išskaičiavimą, šaukė: „Hosana!“, o vėliau išdavė Jėzų ir pasmerkė Jį mirčiai. Mes būkime ištikimi Dievui ir džiaugsme, ir skausme. Ištvėrus visuose gyvenimo bandymuose suskambės džiaugsmingas, nesibaigiantis amžinosios pergalės šūkis: „Atlikta!..“ Atlikta tai, ką Dievas mums skyrė atlikti.

Vėžaičiai, 1997 m.

• < Anks
• Kitas >