GALILĖJIEČIŲ

2012 m. spalio 11-ąją, Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtųjų metinių dieną, prasidėjo popiežiaus Benedikto XVI paskelbtieji Tikėjimo metai. Ir baigsis jie 2013 m. lapkričio 24-ąją, Kristaus Karaliaus sekmadienį.

Atvertę spalio mėn. krikščionišką žurnalą „Artuma“ skaitytojai rado įpareigojančią dovaną. Tai popiežiaus Benedikto XVI apaštališkasis laiškas motu proprio forma „Porta fidei“ („Tikėjimo vartai“), kuriuo skelbiami Tikėjimo metai. Skaitome:

„1. „Tikėjimo vartai“ (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievo žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. [...]

9. Trokštame, kad tie metai kiekvienam tikinčiajam sužadintų norą išpažinti tikėjimą pilnatviškai ir iš naujo tvirtai įsitikinus, kupinam pasitikėjimo ir vilties. [...] Kartu trokštame, kad tikinčiųjų liudijimas gyvenimu taptų įtikinamesnis. [...]

10. Čia norėčiau trumpai apžvelgti kelią, padedantį giliau suprasti ne tik tikėjimo turinį, bet kartu su juo ir aktą, kuriuo apsisprendžiame visiškai laisvai save patikėti Dievui. Juk tikėjimo aktas artimai susijęs su turiniu, kuriam pritariame. Įsiskverbti šios tikrovės vidun leidžia šventasis Paulius tardamas: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 10).“

Tai citatos iš apaštališkojo laiško, kuris mums yra kvietimas giliau pažinti tikėjimą skaitant Katalikų Bažnyčios katekizmą, o gal net ir Vatikano II Susirinkimo dokumentus, skirtus visiems tikintiesiems – vyskupams, kunigams, vienuoliams, pasauliečiams. Visa tai turi ne archyvuose gulėti, tačiau turi būti skaitoma, plačiai žinoma, įsidėmima, nes yra skirta veikliam mūsų tikėjimui ugdyti ir skatinti. Kad taptume tvirtais krikščionimis, gyvaisiais Bažnyčios akmenimis, kad nebūtume, anot apaštalo Jokūbo, tais, kurie „sakosi turį tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų“.

Viešpats Jėzus savo gyvybę atidavė už mus, nugalėjo blogį ir mirtį, prisikėlė, kad mes nebevergautume nuodėmėms, bet pažintume tikrą gyvenimą, ištikimą meilę, kad būtume pilni išminties, gailestingumo, darbštumo ir nuolankumo Dievo valios vykdymui ir neštume Evangelijos šviesą ir tiesą tiems, kurie jos nežino ar yra atšalę.

Bažnyčioje šv. Mišių metu viešai tariamas Credo turi būti atkartojamas ir mūsų, tikinčiųjų, gyvenime.

Taip jau atsitiko, kad, perskaičiusi popiežiaus Benedikto XVI apaštališkąjį laišką, žiūrėjau filmą „Chariots of Fire“ (1981 m.), kurio ištrauka, „pagardinta“ pono Byno sukurtu išraiškingu vaidmeniu, buvo parodyta 2012 m. olimpinių žaidynių Londone atidarymo metu. Tai filmas apie garsius sportininkus Eriką Lidelį (Eric Liddell) ir Haroldą Abrahamą (Harold Abrahams), jų didžiules pastangas siekiant sportinės pergalės... Žavi Eriko garbingas elgesys rungtynių metu, svarbiais gyvenimo momentais padaryti pasirinkimai, kurie visiškai derėjo su jo, giliai tikinčio žmogaus, žodžiais. Tai uždegantis ir nešantis tikėjimo žinią filmas. Ir keliantis klausimą: o kokia esu aš, kiek sąmoningas mano tikėjimas, ar tvirtai įsišaknijęs, ar mano žodžiai sutampa su darbais ir skirti artimui?

• < Anks
• Kitas >