GALILĖJIEČIŲ

Adventas man – vienas gražiausių laikotarpių liturginiuose metuose. Toks šviesus, bet paslaptingas. Kai buvau maža, šį laiką iki Kalėdų užpildydavo tokie maži vaikiški džiaugsmai, padedantys laukti švenčių: mandarinų ir cinamono kvapas, šventiniai saldumynai, eglutės puošimas žaisliukais ir lemputėmis, spėlionės apie dovanas ir planai, ką padovanosiu artimiesiems. Vaikiškai širdelei tiek užtekdavo, kad ji pajustų Kalėdų laukimo ir pačios šventės džiaugsmą. Tačiau kai ilgainiui tai ėmė nebetenkinti širdies, man adventas tapo labai keistas metas. Laukdavau Kalėdų, bet nepajusdavau to trokštamo džiaugsmo. Gavėnią labai aiškiai suvokiau kaip atgailos, pasninko metą, bet nelabai supratau, ką turiu veikti per adventą. Ėmiau galvoti, kad gal tiesiog išaugau iš vaikiško Kalėdų suvokimo, ir taip ir turi būti. Tačiau manęs niekaip neapleido troškimas pajusti tą užgimusio Karaliaus atneštą pilnatvę.

Šiemet bernardinai.lt svetainėje aptikau Joanos Chitister mintis apie adventą, kurios man suteikė daug šviesos, paskatino peržvelgti mano kasmetinius adventinius pasiryžimus ir permąstyti kai kuriuos dalykus. J. Chitister savo straipsnyje rašo apie tai, kad „advento paskirtis yra priminti, kas yra Dievas ir kas turėtume būti mes. <...> Dievybė, ateinanti pas mus kaip kūdikis, yra geriausias pavyzdys, ką reiškia mokytis iš gyvenimo, kai augame ir tampame tuo, kuo turėtume tapti. Dievas, kuris ateina be palydos ir turtų, yra nusižeminimo metafora, verčianti mus nepamiršti, kokie maži iš tikrųjų esame šioje visatoje – ir pasiekti tašką, kuriame suprastume, jog to mums ir pakanka. <...> Adventas kalba apie tuštumo galią ir dvasinę mažumo prasmę.“

Šie dalykai tapo dviem kertiniais mano advento akmenimis: tuštumas ir mažumas. Ėmiau suprasti, kaip anksčiau nuvertindavau adventinį pasninką, tiek dvasinį, tiek fizinį. Atsiriboti nuo komercinio Kalėdų šurmulio ir pirkinių anksčiau atrodė neįmanoma ir neišvengiama. Gal todėl, kad tai, atrodė, yra natūrali šios šventės dalis. Tačiau staiga prisiminiau, o gal tiesiog giliau įsisąmoninau, kas iš tiesų yra Kalėdos: tai Dievo nusižeminimas. Per Kalėdas Jis ateina pas mane kaip kūdikis. Tad jei pats Viešpats, visatos ir mano Kūrėjas, visos tvarinijos Karalius, nusižemina, ateidamas pas mane kaip mažas, silpnas kūdikis, kas tuomet esu aš? Kas begali būti mažesnio už kūdikį?

Aš esu ne kas kita, kaip tvartelis. Esu mažas tvartelis, tačiau apsikuitęs, prikimštas daug nereikalingų smulkmenų. O mano širdis – ėdžios, kuriose taip pat guli daug dalykų, prie kurių esu prisirišusi ar kuriuos laikau svarbiais. Tad ačiū Tau, Karaliau, kad prieš ateidamas pas mane duodi man laiko išsikuopti ir išsivalyti savąjį tvartelį, išnešti iš jo viską, kas nereikalinga, ir savąsias ėdžias ištuštinti, pakloti jose šieno, kad, kai Tu ateisi, Tau čia atsirastų vietos.

„<...> mažumas tai nėra niekas, o tuštuma nėra skurdas.“ Jėzau, padėk per šį adventą mums tapti mažiems ir tuštiems, kad toje tuštumoje galėtum užgimti Tu.

Monika B.

• < Anks
• Kitas >