GALILĖJIEČIŲ

Džiaugiasi širdis, kad šiandien bažnyčioje daugėja jaunų žmonių, kaip nemažėja ir garbiųjų senjorų. Kartais regiu, kaip paaugę vaikai atsiveda tėvelius į sekmadienio šv. Mišias. Taip, taip, vaikai atsiveda savo tėvelius! Pasitaikė matyti, kaip dukra šv. Mišių metu reikiamu momentu klaupėsi, stojosi, giesmes ir maldas nuoširdžiai kalbėjo, o tėveliai... aptarinėjo, ką veiks išėję iš bažnyčios. Teko girdėti liudijimą mamos, kuri sakė, kad paaugusi duktė ją su Jėzumi supažindino ir meile Jam „užkrėtė“.

Šiandien kiekvienam žmogui sudarytos visos sąlygos tikėjimui pažinti, gautą supratimą gilinti ir atrasti tikėjimo teikiamą tikrąjį gyvybingumą. Stenkimės gyventi pagal Jėzaus paliktą pavyzdį, nesustokime, neužsnūskime manydami, kad jau viskas žinoma, suprasta, tačiau visame kame ieškokime Dievo valios. Dievas mums gyvybę suteikė, nuostabiai gražų pasaulį dovanojo ir pakvietė jame gyventi, liudijant pasitikėjimą Juo. Išdrįskime būti sąmoningais ir aktyviais krikščionimis ne tik bažnyčioje, bet ir šeimoje, darbe, gatvėje. Ieškokime išminties Dievo žodyje, semkimės iš Jėzaus Kristaus gebėjimo mylėti kiekvieną sutiktą žmogų. Būkime ištikimi ir tvirti tikėjime, kad pajėgtume ne tik patys dorai gyventi, bet ir sugebėtume paklydusiam kelią į Tiesą parodyti.

Skaitydami a.a. kun. V. Skipario pamokslą, sakytą 1980 m. Šilalėje, pamąstykime, ar nesame...

VĖJO LINGUOJAMOS NENDRĖS

„Ko išėjote pažiūrėti į dykumą? Ar vėjo linguojamos nendrės?“ Šie Jėzaus žodžiai mums primena vandens pakraščiais augančius nendrynus. Jie yra paklusnūs net mažam vėjelio dvelksmui, kuris juos lenkia tai į vieną, tai į kitą pusę.

Tačiau tikroji Evangelijos mintis mums kalba apie žmogų. Žmogų, arba tvirtą savo įsitikinimais, arba svyruojantį tarsi nendrė, besilankstantį prieš žmonių nuodėmes.

Prūsų istorija yra aprašiusi atsitikimą, kai Fridrikas II pasikvietė į svečius vieną kilmingą bajorą. Šis buvo katalikas. Prie stalo sėdėdamas jis valgė vien duoną. Fridrikas, ilgai jį stebėjęs, pagaliau paklausė: „Kodėl nieko nevalgote? Ar vokiška virtuvė jums nepatinka?“ Svečias atsakė: „O ne! Šie valgiai tikrai kelia apetitą ir atrodo yra labai skanūs. Aš mielai juos valgyčiau kitomis savaitės dienomis, bet šiandien yra penktadienis ir katalikai tą dieną susilaiko nuo mėsiškų patiekalų.“ Fridrikas nusistebėjo šiuo drąsiu atsakymu ir pagarba savajam tikėjimui. Ir jis, nors ir nebuvo katalikas, pagerbė savo svečią, taip pat atsisakydamas tų valgių. Jis paliepė atnešti tai, ką galėjo valgyti ir katalikas.

Gal kai kam šiandien tai atrodytų ir smulkmena, betgi iš jų ir susideda visas mūsų tikėjimas. Štai, pavyzdžiui, maždaug 10 savaičių per metus Bažnyčia ragina susilaikyti nuo pasilinksminimų. Yra keli penktadieniai, kai katalikai raginami pasninkauti. Rodos, vieni juokai tai padaryti. Tačiau vis dėlto daugelis nepajėgia tam raginimui paklusti. Gal draugai pasišaipo, gal norima prisitaikyti prie kitų, o gal nenorima parodyti savo įsitikinimų... Taip tampame svyruojančiomis nendrėmis. Tokia pozicija parodo, kad bijomasi kitų žmonių nuomonės. Tačiau ar iš tikrųjų pirmoje vietoje reikia gerbti Dievo ir Bažnyčios įsakymus? Turime saugoti ir branginti savo tikėjimą, o ne klausytis, ką žmonės kalba.

Kai tikintis žmogus atsiduria tarp tokių žmonių, kurie negražiai kalba, keikiasi, jis turėtų rasti drąsos ir įspėti juos. Blogiausiu atveju pačiam nesiklausyti ir pasišalinti. Tikras, nuoširdus ir atviras tikėjimo išpažinimas dažnai patraukia ir sužavi kitus. Pagaliau priminkime Jėzaus žodžius: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ Mes taip norime visiems įtikti, kad visi apie mus gerai galvotų, gerai kalbėtų... ir taip stengiamasi visiems, kad ir darant nuodėmę, įtikti: keikiamasi, kaip ir visi keikiasi, meluojama, kaip ir kiti meluoja, apsimeta, jog nėra katalikai, kaip ir kiti, nesilaiko Dievo įsakymų, nes kiti gali pasijuokti, ir t. t. Tačiau, gyvenant tokį gyvenimą, mes negalime vadinti save tikinčiais žmonėmis. Argi toks prisitaikėliškas gyvenimas yra gyvenimas?

Mes, tikintieji, tampame veidmainiais, jeigu kalbėdamiesi su bedieviais norime pasirodyti taip pat esantys tokie pat, gi kalbėdami su katalikais esame katalikai. Būna atvejų, kai sekmadienį po Mišių žmogus sutinka pažįstamą, kuris pasišaipo: „Tai ką, prisimeldei?“ Ir tas žmogelis, tarsi nendrė, jau ir linksta į kitą pusę: „Et, kiti eina ir aš nuėjau... pasižiūrėti...“ Kitą sekmadienį jis vėl ateis, paskui, jeigu kas šaipysis, vėl išsigins. O tikras katalikas atsakytų: „Buvau, meldžiausi, nes esu Dievo sūnus. Tu nenori – neik, niekas tavęs nevaro, o aš ėjau ir eisiu, tikėjau ir tikėsiu.“

Ne linkstančios nendrės, bet tik stiprūs ąžuolai pajėgs pasipriešinti įšėlusioms audroms. Nendrės gi baigia savo gyvenimą purve. Niekas negerbia tokių svyruojančių, neturinčių tvirtų įsitikinimų žmonių. Gal ir pasikalbės su tokiu, gal ir ranką paspaus, kai reikalas bus ir užeis, bet paskui, už akių, pasijuoks: „Štai koks tikintis – į bažnyčią eina, o kaip atsiliepia apie ją, apie tikėjimą... Tikras veidmainis!..“

Mūsų tikėjimas negali būti svyruojantis: arba tikime, arba ne. Ir jeigu tikime, kiekvienu atveju turime apginti savo tikėjimą, savo įsitikinimus. Privalome visiems pasakyti: „Aš tikiu ne žodžiais, bet visu gyvenimu. Niekada nebuvau ir nebūsiu svyruojančia nendre!“

Šilalė, 1980 m.

• < Anks
• Kitas >