GALILĖJIEČIŲ

Mamos – jaunos ir gražios, pasenusios ir sulinkusios, esančios ir jau išėjusios amžinybėn. Kaip jos mums, vaikams, reikalingos. Ypatingai kol esami maži, o aplink supantis pasaulis pilnas nepažįstamų dalykų. Vėliau, užaugus, tampame viską „geriau“ nei mama suprantantys, lengviau besiorientuojantys nuolat besikeičiančioje aplinkoje ir įsisukę į mums be galo svarbų savąjį gyvenimą. Sukūrus šeimą ir gimus saviems vaikams vėl prisireikia savosios mamos, tapusios močiute, pagalbos ir išmintingo patarimo. Paskiau vėl pradingstame savuose reikaluose...

Gera matyti, kai suaugę vaikai dažnai aplanko mamą, gražiai bendrauja, padeda jai susirgus ar pritrūkus jėgų kažkokiam darbeliui padaryti. Ir ne taip gera matant tik per šventes vaikus į mamos duris besibeldžiančius. O mamos visada mūsų laukia... turėdamos viltį, kad dažniau aplankysime.

Dar yra ypatingos mamos, kurios nuo pat vaikelių gimimo augino juos Dievo ir Tėvynės meilės dvasioje. Jos ne tik paruošė ir išleido savarankiškan gyveniman vaikus, kaip yra suprantama kiekvienos mamos pareiga, tačiau atsisakė savo asmeninių planų, troškimų, iki galo likdamos ištikimos ir pritariančios savo vaikų pasirinkimui. Taip įvyko gyvenime puikios katalikės motinos Marijos, kartu su vyru išauginusios sūnų Vytautą Skiparį, pasirinkusį kunigystės kelią tarybiniais laikais, 1980 m., ir dukterį Audronę. Ponia Marija su vyru buvo mokytojai, tačiau tai netrukdė kurti šeimos gyvenimą tikėjimo šviesoje. Kai sūnus Vytautas, bebaigdamas vidurinę mokyklą, pasakė, kad žada stoti į kunigų seminariją, tėvams tai vis tik buvo netikėta ir tuo pačiu daug rūpesčių kelianti žinia. Juk visi suprato, kad norint būti geru kunigu, neišvengiamai lauks persekiojimai, o  šeima neteks pragyvenimo šaltinio po 25 metų pedagoginio darbo. 1975 m. V. Skiparis buvo priimtas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tėveliai tais metais pašalinti iš darbo mokykloje be teisės įsidarbinti kitur. Iš vaikų darželio auklėtojos pareigų atleista sesuo Audronė. Pasitikėjimas Dievu lydėjo ir stiprino šią šeimą visuomet.

Kaip Dievo dovaną priimu pažintį su ponia Marija, kuri prasidėjo nuo laiško, išsiųsto jai, kai perskaičiau iš tetos gautus pamokslus dabar jau amžinybėje esančio kunigo Vytauto Skipario. Ji, kai leidžia sveikata, gražiai surašo pamokslų tekstus ir juos dovanoja perskaityti to norintiems. Nuostabu, kad tekstai atveria žmones, sujudina jų vidų: pripildo šviesių prisiminimų kunigą pažinojusius tikinčiuosius ir prakalbina jo negirdėjusiųjų širdis. Tuomet į Mažeikius poniai Marijai atsiunčiami prisiminimai, liudijimai apie savo tikėjimo kelią, apie meilę ir rūpestį, patirtą iš jos užauginto sūnaus kunigo. Nemažas jų pluoštas sudėtas rūpestingų mamos rankų prie sūnaus perrašytų pamokslų. Gal tai padės dar vienam žmogui priartėti link Dievo...

Marija Skiparienė:

„Sunku, labai sunku rašyti prisiminimus apie savo sūnaus gyvenimą, sūnaus, kurio jau čia nebėra, kuris žvelgia į mus iš Amžinybės gelmės. Paliko savo artimuosius, paliko tuos, kuriems aukojo savo gyvenimą ir kuriuos visus mylėjo kaip savo brolius ir seseris. Išėjo Ten, kur nėra prievartos ir apgaulės, melo, klastos, prisitaikymo ir žiaurių persekiojimų. O visa tai jam teko patirti su kaupu. Didžiulis skausmas užgriuvo mus. Tačiau, kai rodos nieko nebelieka, Dievas visada būna šalia. Ir pasitikėjimas. Markas Aurelijus yra pasakęs: „Jeigu Dievas nusprendė, kad taip turėjo atsitikti, tai Jis gerai nusprendė, nes Dievas klaidų nedaro. Todėl reikia priimti visa, kas yra Jo skirta.“

MOTINOS DIENAI

Motina... Koks šventas šis žodis. Tą ypač gerai supranta tie, kurie jos jau neturi. Varganą našlaičių likimą apsako pasakos, padavimai ir liūdnos liaudies dainos. Ten kalbama apie palikusių be motulės vargą, patirtas skriaudas, apie sunkiai slenkančias dienas, apie ašaras, išlietas ant motinos kapo. Jau nėra tos, kuri džiaugiasi, kai jos vaikas džiaugiasi, liūdi, kai jos vaikelis liūdi arba serga. Motina gyvena ne savo, bet vaiko gyvenimu. Vaikai motinai yra visas jos džiaugsmas, jos gyvenimas, jos pasididžiavimas.

Kartą girdėjau pasakojimą apie dvi senai nesimačiusias drauges. Viena jų pasikvietė draugę į svečius. Šeimininkė didžiuodamasi aprodė savo prabangų namą, modernius baldus, rūbus, gausią papuošalų kolekciją. Praeidama pro šalį meiliai paglostė ant kilimo gulintį, kaip ji pristatė, labai kilmingą šunelį. Išeidama draugė pakvietė šeimininkę apsilankyti ir jos namuose.

Praėjus kuriam laikui, jos vėl susitinka. Įėjusi į kuklų butą draugė pamato, kad čia nėra nieko įdomaus. Ir baldai prasti, nėra nei brangių paveikslų, nei spindinčių veidrodžių. „Kaip varganai ta mano draugė gyvena!..“ – pamąstė atėjusioji. Tuo metu į kambarį įbėgo linksmai čiauškėdami trys maži vaikučiai ir apkabino savo motiną, džiaugdamiesi, kad ji grįžo namo. O toji ir sako savo draugei: „Štai mano brangiausias turtas, štai viso mano gyvenimo prasmė!..“

Ir tikrai, kas gali apsakyti tą motinos džiaugsmą, kai ji po iškentėtų skausmų pirmą kartą paima į rankas vos gimusį savo kūdikį? Kas gali aprašyti motinos džiaugsmą, kai kūdikis jai pirmą kartą nusišypso, kai žengia pirmuosius nedrąsius žingsnelius, kai pirmą kartą ištaria tokį brangų jai žodį – „mama“!

O ar gali nesidžiaugti motina, kai vaikelis, sekdamas jos pavyzdžiu, sudeda rankeles maldai? Vaikelis dar nieko nesuvokia, bet motina jaučia, kad taip auklėjant vaikelį bus, kas senatvėje ja pasirūpins, bus, kas melsis už ją, kai ji iškeliaus amžinybėn, bus, kas prižiūrės jos kapą. Kas išaugs iš to vaikelio, daugiausia priklauso nuo motinos. Ir motina turės atsakyti Dievui už savo vaikų gyvenimą.

Mylėkime savo motiną ir gerbkime. Niekados nepaniekinkime jos.

Kažkur teko skaityti tokį atsitikimą. Du draugai studentai ruošėsi eiti į kiną. Tuo metu, nešina maisto ryšulėliu, atvažiavo vieno jų motina aplankyti savo sūnaus. Nenorėdama likti svetimuose namuose viena, ji pasisiūlė eiti kartu su jais. Sūnus pažvelgė į motiną ir pareiškė: „Na, kur tau su mumis? Tik pažiūrėk, kaip tu atrodai?.. Kokie prasti tavo rūbai... Ir kvapas – lyg būtum tik iš tvarto išėjusi! Ne, aš su tavimi neisiu!“ Tuomet jo draugas tarė: „Jei iš jos nesklistų tvarto kvapas, tai tu dabar nebūtum išsikvėpinęs brangiais kvepalais. Ji dirba, skursta, tau maistą veža, kad tik tu mokytis galėtum. O tu vietoj dėkingumo gėdiniesi savo motinos...“

Va tai turėtų suprasti kiekvienas vaikas. Nesvarbu, kaip atrodo jo motina, nesvarbu, kur ir ką ji dirba. Tai motina, kurios nevalia gėdytis draugų ir pažįstamų tarpe. Nors ji yra ir nemokyta, o tu jau ir aukštąjį mokslą baigęs, bet ji vis tiek yra tavo motina. Gal ji vargingai gyvena, o tu esi turtuolis, bet ji tavo motina ir tau turėtų būti gėda dėl jos vargano gyvenimo. Nors ją visi niekintų, o tave girtų, neišsižadėk jos, nes tai tavo motina, kuri tau suteikė gyvenimą. Jei kas juokiasi iš tavo motinos, tu ją gink, kaip ji tave mažą gynė, kada tu pats dar negalėjai apsiginti. Jei tavo motina serga, tu ją slaugyk, kaip ji tave ištisomis naktimis slaugė ir prižiūrėjo.

Mylėkime savo motiną, kaip šv. Augustinas mylėjo savo motiną. Tos meilės įrodymo paminklas yra pilna atgailos ir gailesčio jo parašyta knyga „Išpažinimai“. Ten jis daug kartų prisimena savo motiną, kuri ilgus metus meldėsi ir sielvartavo, kol jis atsivertė ir pasitaisė. Ištisus tos knygos skyrius jis pašvenčia savo motinai, priekaištauja sau, kad buvo negeras, skaudino ją, sielojasi, kad nepakankamai ją vertino. Knygoje jis rašo: „Užspaudžiau jai akis... Mano krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys, virtęs ašaromis... Siela liko sužeista, gyvenimas perplėštas. Daviau laisvę ašaroms ir įmerkiau į jas savo širdį...“ Jaunystėje moteris yra sveika ir tvirta. Daug metų dirba, nežinodama kas tai yra nuovargis. Vėliau, be fizinių negalių, prislegia dar ir dvasinės kančios, nusivylimas, abejonės tais, kurie buvo brangiausi. Mylimas vyras pradėjo gerti, negrįžti į namus, tapo neištikimas. Atėjo ir kitos nelaimės, vaikų paklydimai... ir ką tada daro motina? Yra tokių, kurios pačios pradeda gerti, keikti savo gyvenimą ir visą pasaulį. Gi krikščionė motina stengiasi išlikti tyli ir kantri. Krikščionė motina suranda stiprybės, prigludusi prie Sopulingosios Motinos, kuri nepalūžo, matydama savo Sūnaus baisią kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Kokia tu esi graži, krikščione motina, savo kantrybėje!.. Tu žinai, kad nei viena motina negali išvengti kančių ir skausmo, nes ji yra Nukryžiuotojo Motinos sekėja. Ir tu žinai, kad po visų vargų ir kančių, sulauksi savo vaikų meilės ir dėkingumo.

Kai Lietuvoje pasklido žinia, kad vyskupu taps Motiejus Valančius, sujudo visi didikai. Vyskupu tais laikais galėjo būti tik aristokratas. O čia kažkoks mužikėlis!.. Lenkų ponai nusprendė pažeminti vyskupą Valančių. Kai Petrapily buvo suruoštos iškilmės naujam vyskupui pagerbti, lenkų didikai, susitarė su policija, kuri tiesiai iš darbo, atvežė Valančiaus motiną į Petrapilį. Ir štai, visiems sėdint prie iškilmių stalo, staiga atsidaro durys ir į švytinčią salę įstumiama sumišusi ir išsigandusi vyskupo motina. Kilmingieji ponai pradėjo juoktis ir šaipytis, o vyskupas, priėjęs prie motinos, pabučiavo jai ranką ir tarė: „Prašau susipažintai – tai mano motina!“ Paskui atvedęs pasodino ją šalia savęs prie stalo. Visi surimtėjo, neliko jokių pašaipų. Tie, kurie norėjo pažeminti vyskupą ir jo motiną, patys buvo sugėdinti.

Visiems žinoma, kokia didelė yra motinos meilė ir pasiaukojimas, kiek daug bemiegių naktų, skausmo ir ašarų jai tenka iškęsti. Ir kiek nedaug surasime šiandien vaikų, kurie bent dalele atsilygina už visus jos vargus ir kančias.

Tačiau yra ir tokių motinų, kurios nevertai nešioja šį vardą. Besimokydamas seminarijoje kartais apsilankydavau Romainių vaikų namuose. Ten dirbusios auklėtojos sakydavo: „Šiems vaikams užtenka ir maisto, ir drabužių, ir žaislų. Mes jais rūpinamės, prižiūrime, bet mes niekada neatstosime jiems motinos, jos meilės, motiniškos šilumos ir motiniško švelnumo.“

Atmintyje įstrigo vieno berniuko skundas: „Atvedė mane mamytė čia ir paliko. Liepė truputį palaukti. Sakė, kad tuoj grįš, ir negrįžo. Jai turbūt kas nors atsitiko. Kai aš užaugsiu, būtinai ją susirasiu.“ Vaiko galvelėje netilpo mintis, kad jo mylima mamytė galėjo jį palikti, kad jis nereikalingas tai, kurią taip myli. Todėl jis ir sako: „Kai būsiu didelis, būtinai ją susirasiu!..“ Tačiau užaugęs jis tikriausiai jau neieškos tos, kuri jo išsižadėjo.

Prancūzų rašytojas d'Alembertas nematė savo motinos ir buvo išaugintas ir išauklėtas vienos neturtingos moters. Jam išgarsėjus, kartą pas jį atėjo moteris ir tarė: „Tu esi mano sūnus. Aš tavo motina.“ Rašytojas, abejingai pažvelgęs į ją tarė: „Ponia, aš jūsų nepažįstu. Aš turiu tik vieną motiną, kuri manimi visada rūpinosi ir mane užaugino.“

Šiandien mes meldžiamės už visas motinas, bet ypač už tas, kurios mokėjo ir moka aukotis, kurios įskiepijo vaikams tikėjimą. Mes šiandien meldžiamės už tas motinas, kurios skausme ir kančioje užaugino gausias šeimas. Mes su pagarba lenkiame galvas prieš tas motinas, kurios vienos nešė ant savo trapių pečių sunkią gyvenimo naštą, išaugino ir išleido į gyvenimą savo vaikus gerais žmonėmis, gerais katalikais ir gerais lietuviais.

Mylėkime savo motinas, aplankykime jas, nuolat mūsų belaukiančias. Motina atidavė savo vaikams viską, ką tik galėjo atiduoti. Melskimės už jas, nes nieko nėra skaudžiau motinai, kai jos vaikai šią dieną nesimeldžia už ją, nepaaukoja šv. Komunijos už savo gyvą ar mirusią motiną, kurios visas gyvenimas buvo atiduotas vaikams.

1985 m.

Upyna

• < Anks
• Kitas >