GALILĖJIEČIŲ

 „Protas nekuria tiesos, ją gali tik atrasti“ (Edita Štein).

Šiandien, dalijantis su bendraminčiais, einančiais tikėjimo keliu, neretai tenka girdėti apgailestavimų, kad nuo gimimo nematėme tikėjimo savo tėvų šeimoje, todėl užaugę ėjome keliais, kurie nebuvo grįsti tikėjimu į Dievą. Pasirinkimus darėme pagal pasaulio brukamus „įrankius“ gyvenimui tvarkyti – kad man būtų patogiau, geriau, moderniau, gražiau. Kalbos požiūriu tai geri žodžiai, tačiau iš jų neretai randasi savanaudiškumas, egoizmas, savęs sudievinimas ir nuolatinis naujo turėjimo geidimas. Tarp žmonių gilėja praraja, nebemokame bendrauti, dalintis, pagarbiai išklausyti ir priimti kitokią nuomonę. Dvasiniai žmogaus sužeidimai dėl negebėjimo mylėti gilėja.

Kol ne vėlu, jei norime pažinti tiesą ir ja gyventi, turime ieškoti jos bei labiau rūpintis dvasią stiprinančiais ir auginančiais dalykais. Juk mums svarbu, kad atpažintume tai, kas mus veda į užsidarymą, į nemeilę, į nuodėmę, kas užstoja mums Dievą.

2014-ieji paskelbti Šeimos metais, stenkimės sąžiningai sau atsakyti į klausimus: kas ji yra? kokios jos norime? ko linkime savo vaikams? Galbūt tai padėtų mums suprasti, kaip svarbu žinoti, kurie valstybės valdžios institucijose pateikiami projektai skirti išsaugoti šeimą, o kurie yra melagingi, nukreipti į šeimos ir gyvybės sunaikinimą.

Daug jaunų žmonių, neturėdami gero savo tėvų šeimos pavyzdžio bei suklaidinti pasaulio dvasios, išmeta iš savo širdies žodžius – skaistumas, ištikimybė, dorybė. Nemažai jaunų žmonių renkasi gyvenimą „susimetus“, be jokių įsipareigojimų; dalis merginų pasiduoda melagingai šiomis dienomis formuojamai nuostatai, kad abortas tai nėra žudymas, o vaikinų nuomonės šiuo klausimu beveik negirdėti. O juk nuodėmę daro ir tas, kuris tyli, žinodamas apie jos planavimą. Nuo tiesos įvardijimo ir daromų asmeninių pasirinkimų, kurie dažnai reikalauja radikalios drąsos, ryžto ir atsakomybės, priklausys, kaip kiekvienas žmogus praeis savo kelionę Žemėje.

Išdrįskime atverti savo širdis Dievui, prašykime Jo malonės apšviesti mūsų tamsumas, kad suprastume savo sugedimą. Patikėkime Jo gailestingumu, Jis tikrai neatstums mūsų nupuolusių, bet pakels ir džiaugsis, kai pradėsime sekti Jo parodytu pavyzdžiu.

Teprakalbina mus mintys apie meilę ir tiesą.

„Šiuolaikiniam žmogui juk ir atrodo, kad meilės klausimas neturi nieko bendra su tiesa. Meilė šiandien laikoma patirtimi, susijusia su nepastoviais jausmais, o ne su tiesa.

Tačiau ar tai teisingas meilės apibūdinimas? Iš tikrųjų meilės negalima susiaurinti iki ateinančio ir praeinančio jausmo. Ji, tiesa, palyti mūsų jausmingumą, bet tik tam, kad atvertų mylimam žmogui ir per tai keliautų jo link, t. y. išeitų iš savo užsisklendusio „aš“ ir artintųsi prie kito siekdama megzti tvarų santykį. Meilė trokšta vienybės su mylimu žmogumi. Per tai paaiškėja, kokia prasme meilei reikia tiesos. Tik remdamasi tiesa, meilė gali gyvuoti laiko tėkmėje, įveikti bėglią akimirką ir likti nepajudinama, kad palaikytų bendrame kelyje. Neturėdama sąsajos su tiesa, meilė pavaldi jausmams ir neatlaiko laiko išbandymo. O tikroji meilė, priešingai, suvienija visus mūsų asmens elementus ir tampa nauja šviesa pakeliui į didų ir pilnatvišką gyvenimą. Be tiesos meilė negali suteikti tvirto ryšio, neįstengia „aš“ išvesti iš jo atskirties bei išlaisvinti iš trumpos akimirkos ir todėl negali statydinti gyvenimo bei būti vaisinga.

Meilei reikia tiesos, o tiesai – meilės. Meilės ir tiesos negalima vienos nuo kitos atsieti. Be meilės tiesa tampa šalta, beasmenė ir slegianti konkretų žmogaus gyvenimą. Tiesa, kurios ieškome ir kuri mūsų žingsniams suteikia prasmę, mus apšviečia tada, kai esame palytimi meilės. Kas myli, tas suvokia, kad meilė yra tiesos patyrimas, ji pati atveria mūsų akis, jog vienybėje su mylimu žmogumi naujaip regėtume visą tikrovę.“ (LF 27)

Tai citata iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Lumen fidei“ („Tikėjimo šviesa“) apie tikėjimą; enciklika skirta vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams bei vienuolėms ir visiems į Kristų tikintiems pasauliečiams. 

• < Anks
• Kitas >