GALILĖJIEČIŲ

Prisiminimų vakaras parapijos salėje pradėtas padėka Dievui už laisvės dovaną, už žmones, kurie nesavanaudišku darbu kūrė Lietuvą ir tuos, kurie paaukojo savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę.

   Kunigas paatviravo, kad mintis apie pasidalijimą kilo jam praeitais metais viešnagės tėviškėje metu gavus dovanų Kupiškio laikraštėlį. Jame, rubrikoje skirtoje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui paminėti „Jie – dalis mūsų istorijos“ buvo išspausdintas straipsnis „Dirbęs savo mylimos šalies labui“ apie skapiškėną Antaną Merkį – kunigo Eitvydo senelio brolį, teisininką, politiką, keliskart Krašto apsaugos ministrą, Klaipėdos krašto gubernatorių, Kauno miesto burmistrą, ėjusį įvairias pareigas Lietuvos valstybinėse institucijose, paskutinį tarpukario Lietuvos Ministrą pirmininką.

   Šios minties lydimas kunigas Eitvydas skaitė įvairius istorinius šaltinius, kuriuose, beje rado ir neatitikimų (todėl pastebėjo, kad visada svarbu mokėti kiek įmanoma patikrinti ir atsirinkti šaltinių patikimumą), peržiūrėjo šeimos archyvo istorines nuotraukas, ieškojo jų to meto laikraščiuose. Tą vakarą jis pasidalijo surinkta medžiaga ir papasakojo apie Antaną Merkį, kuris savo gyvenimu ir darbu daug prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Iki 1940 metų Antanas Merkys ėjo įvairias atsakingas pareigas Lietuvos valdžioje ir dalyvavo daugelyje šaliai svarbių įvykių, kuriuose jo gyvenimo gija paliko savo įspaudą.

   Susidomėję žiūrėjome kunigo Eitvydo rūpestingai surinktas nuotraukas, kuriose įamžintos XIX pab. ir vėlesnių metų Lietuvos istorinės akimirkos. Klausėmės jo pasakojimo apie dalį įvykių atrinktų iš 400 (!) įvykių iš nepriklausomos Lietuvos kūrimo laikotarpio. Šį vakarą buvo prisiminta šviesioji istorijos pusė, kuri augino Lietuvą, darė ja modernia šalimi, stiprino jos tautiškumą ir valstybingumą, ir rodė didėjantį Lietuvos pripažinimą tarp kitų pasaulio valstybių. To meto šviesuoliai, įgiję mokslus užsieniuose, ir grįžę į Lietuvą stengėsi nesavanaudišku ir sąžiningu darbu kurti ją. Pradėjo formuotis lietuvių inteligentija. Jau mokslų metu dalis studentų susiburdavo į grupeles ir svarstydavo kaip į sulenkėjusią ir rusinamą Lietuvą atnešti lietuvybę. Pradžioje mokslo siekti galėjo tik turtingų šeimų vaikai, ilgainiui, tai tapo įmanoma ir valstiečių vaikams. Išsimokslinę jaunuoliai, su degančiomis širdimis ne tik turėjo drąsos galvoti apie nepriklausomą tėvynę, tačiau žingsnis po žingsnio to siekė. Buvo pasidžiaugta to meto svarbiais pasiekimais, dalis jų buvo pasiekti per labai trumpą laiką: Lietuva turėjo savo kariuomenę, eskadriles, skraidė savo sukurtais lėktuvus ANBO-3 ir ANBO-4, atidaryta pirmoji oro linija Kaunas-Palanga, per metus Kaune pastatė stadioną, per pusę metų – Halę, pastatytas pirmas baseinas Kaune, atidarytas Vytauto Didžiojo muziejus, įkurtas Tado Ivanausko zoologijos sodas, pastatytas funikulierius Kaune Žaliakalnyje ir Aleksote, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. 1934 metais organizuotas pirmasis tautinis Eucharistijos kongresas, kuriame dalyvaujant Prezidentui Antanui Smetonai arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios pamatus. Būsimoji bažnyčia buvo statoma kaip padėka Dievui, kad lietuvių tautos neišblaškė istorijos negandos, jai pavyko ne tik išlikti, bet ir atkurti nepriklausomybę. Paminėti nepriklausomą Lietuvą kūrę žmonės – prezidentas Antanas Smetona, signataras ir Kauno pirmasis burmistras J. Vileišis, tautos dainius prelatas Maironis, III Ministrų kabineto Pirmininkas P. Dovydaitis, generolas P. Liatukas, Žemės reformos „architektas" kunigas Mykolas Krupavičius, dabar palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, garsūs tarpukario medikai Avižonis, Lašas, Kuzma, architektas Rozenbliumas ir kiti du tolimesni kunigo Eitvydo giminaičiai: divizijos generolas Stasys Pundzevičius bei Kupiškio bažnyčios statytojas Ignotas Robašauskas.

   Puikus buvo vakaras. Apie vieno žymaus žmogaus – Antano Merkio ir tuo pačiu Lietuvos nepriklausomybės kūrimo istoriją. Reikia žinoti Tėvynės istoriją, prisiminti ją ir perduoti jaunimui. Kad galėtume pasimokyti iš istorijos ir išvengti klaidų ateityje.

   Nuoširdžiai dėkojame kunigui Eitvydui už praturtinimą.

   Dėkojame Dievui, kad visada esame Jo tvirtinami ir drąsinami.