Rankos kuria, rankos griauna...

2011 m. liepos 27 d. mes su šeimų nariais bei bičiuliais būriavomės prie Tuskulėnų memorialo. Tai šiurpi vieta, kurioje 1944–1947 m. buvo slapta užkasami NKGB-MGB vidaus kalėjime kalėję, kankinti ir sušaudyti bei Vilniaus apylinkėse nužudyti antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo dalyviai, dvasininkai bei kitos sovietinio saugumo represijų aukos. Esam labai dėkingi mūsų bendrakeleiviams Skirmantei ir Viliui, pakvietusiems apžiūrėti tik ką baigtą Baltojo Dvarelio (arba Francišeko Valickio vilos) ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, prie kurios sukūrimo jie abu darbavosi. Ekspozicijos terminaluose susipažinome su dvaro istorija, istorinių tyrimų medžiaga, apžiūrėjome kompiuterinę virtualią vaizdinę medžiagą apie F. Valickio viloje rastą ir eksponuojamą XVII a. vidurio keramikos degimo krosnį, tačiau visus labiausiai sukrėtė vaizdžiai parodytas sovietinio totalitarinio režimo sukurtas žiaurus mirties nuosprendžių priėmimo ir vykdymo mechanizmas. Skaitėme Tuskulėnų kolumbariume palaidotų aukų biografijas, matėme jų pirštų antspaudus, kasinėjant rastus ir aukų artimųjų dovanotus jų asmeninius daiktus, nuotraukas. Sužinojome ir apie egzekucijų vykdytojus, jų veiklą.

Du kambariai vienas priešais kitą – kankinių ir budelių, dvi didžiulės žmonių figūros, žvelgiančios viena į kitą – nukankinto vyskupo Vincento Borisevičiaus ir kalėjimo viršininko pavaduotojo, dažnai atlikusio budelio pareigas, papulkininkio Vasilijaus Dolgirevo. Vienoje skamba mūsų bendruomenės sesių ir brolių kalbamas rožinis – amžinoji malda už kankinius, kitoje – protokolą rašančios mašinėlės fone girdėti gal būt jau paskutiniai tardomo kalinio širdies dūžiai...

Aplankėme ir genocido aukų kolumbariumą. Tai pilkapio formos statinys, kurio viduje įrengta koplyčia ir kriptų galerija. Čia amžinąjį poilsį rado Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti virš septynių šimtų žmonių palaikai. Koplyčios kupolą puošia G. Umbraso mozaika „Trejybė“, simbolizuojanti Likimą, Laimę ir Laisvę, o iš išorės pilkapį vainikuoja karūną primenanti G. Karaliaus skulptūra. Tik įžengus į koplyčia, iš mūsų širdžių spontaniškai išsiveržė malda. Sustoję ratu koplyčios viduryje, už čia besiilsinčių sielų ramybę sugiedojome „Viešpaties angelą“.

Grįžtant namo, kiekvieno iš mūsų širdis plakė vis kitaip. Daugelis gyvenom sovietmečio laikotarpiu ir patys esame „ragavę“ sovietinio režimo, kai kurių KGB kalėjime kankintų tėvų kruvinų rankų antspaudai likę ant jų sienų, o mūsų vaikams sovietmetis – tik istorija. Tačiau visi savo širdyse nešėmės kenčiančių žmonių širdžių dūžius ir vienybės su Dievu, maldos skleidžiamą ramybę net ir didžiulės kančios akivaizdoje. Po ekskursijos daugelis nuskubėjome į šv. Mišias. Kiekvienas turėjome už ką padėkoti Viešpačiui ir paprašyti malonės, kad mūsų žmogiškas artumas nežeistų kito, bet neštų dangiškosios bendrystės palaimą.

Rankos kuria, rankos griauna... Bet ar griaunančios rankos gali kurti?

Ateik, kad atmintum!