GALILĖJIEČIŲ

Didįjį Ketvirtadienį Galilėjiečių bendruomenė ir bendrakeleiviai, kunigo Eitvydo pakviesti, susirinkome Trinapolio vienuolyne švęsti Paskutinės Vakarienės Mišių. Po jų Švenčiausiasis Sakramentas buvo iškilmingai nuneštas į koplytėlę. Valandėlę kitą adoravome Viešpatį, pasilikdami Jo akivaizdoje. Dalis sesių brolių, atsitraukę nuo miesto šurmulio, liko gyventi Trinapolio vienuolyne ir toliau melstis Valandų liturgija bei tyliai kontempliuoti išganymo slėpinius.

Didįjį Penktadienį susirinkome pagerbti Kryžių. Liturgijos metu klausėmės Viešpaties Kančios istorijos, meldėmės drauge su Viešpačiu Jėzumi bei visa Bažnyčia, šią brangią dieną, susibūrusia po Jo Kryžiumi. Pagerbėme šv. Kryžių ir priėmę šv. Komuniją pasiruošėme laukti Prisikėlimo.

Pasibaigus Didžiajam Šeštadieniui, saulei nusileidus ir temstant, Trinapolio bažnyčia prisipildė tikinčių sesių bei brolių. Prasidėjo katalikams didžiausios ir brangiausios Velyknakčio iškilmės šventimas.

Ėjome prie upelio, šalia kurio kūrenosi nedidelis laužas. Tyliai giedojome giesmes, žvelgėme į ramiai liepsnojančią laužo liepsnelę ir laukėme kunigo, ateinančio su patarnautotojais. Jie atsinešė didžiąją Velykinę žvakę, kurią kunigas paženklino bei uždegė nuo pašventintos ugnies. Apeigų pradžioje jis kalbėjo apie Jėzų Kristų, kuris yra šviesa atėjusi į pasaulį. Kunigui užgiedojus „Kristus mums šviečia“, procesijoje visi patraukėme tiltu per upelį paskui tamsoje šviečiančią Velykinę žvakę nešamą kunigo. Prie bažnyčios durų antrą kartą užgiedojus „Kristus mums šviečia“ nuo didžiosios Velykinės žvakės užsidegę savąsias žvakeles suėjome į bažnyčią. Kunigas giedojo velykinį šlovinimą.

Žodžio Liturgijoje klausėmės Senojo ir Naujojo testamento skaitinių, kartu giedojome giesmes, gėrėjomės sesučių Veronikos bei Agnietės ir jų tėvelio Vytauto bei jo bičiulio Gintaro atliekamais muzikiniais kūriniais, taip pat brolio Zigmo pučiamo trimito šventiškais garsais. Aukos liturgijoje priėmėme šv. Komuniją, širdyse susivienijome su Kristumi.

Bažnyčia buvo dailiai papuošta kūrybingosios sesės Rūtos: šalia altoriaus pastatyta žvakidė pražydo trimis baltais lelijų žiedais, kurie priminė Senojo Testamento septynžvakio taureles ir Švenčiausiąją Trejybę; paveikslas su didele širdimi kreipė mintis į karštai mylinčią širdį gailestingo Tėvo, dovanojusio žmonėms Išganytoją Kristų; sesių galilėjiečių išauginti želmenys gaivia žalia juosta supo vandens sklidinus indus ir bylojo apie bundančią gamtą bei Šventąją Dvasią gyvybės davėją.

Kad džiaugsmas būtų dar didesnis Dievas pasirūpino, kad į jo globojamą tikinčiųjų kaimenę būtų priimtas naujas žmogus. Kunigas Eitvydas pakrikštijo Ameliją, kuri saldžiai ir ramiai miegojo Viešpaties bei mamos saugiame glėbyje. Jauna ir laiminga mamytė stebėjosi, kad dukrytė dar niekada maitinimo nebuvo pramiegojusi, o dabar palaimingoje ramybėje leidžia ją atlydėjusiems artimiesiems dalyvauti Velyknakčio iškilmių šventime.

Po Velyknakčio Mišių kunigas Eitvydas prie durų išlydėjo išvykstančius. Likusieji valandėlei susirinko į agapę, kartu pabūti, pasidžiaugti bei pasistiprinti suneštais valgiais. Sesė Iveta, panašiai kaip praėjusiais metais, mus visus nudžiugino velykiniu siurprizu. Šiais metais ji dovanojo pačios padarytus dailius ažūrinius kiaušinius, kurie buvo sukabinti ant šakelių sumerktų vazoje. Kiaušinių viduje buvo įdėtas popierinis ritinėlis, kuriame užrašyta ištrauka iš Šventojo Rašto. Juk žmogus gyvas ne tik duona, bet ir Dievo Žodžiu.

Dėkojame kunigui Eitvydui, sesėms broliams – visiems, kurie savo laiką ir jėgas paskyrė, kad galėtume kuo prasmingiau praleisti Didįjį Tridienį ir švęsti Prisikėlimą.

Didis džiaugsmas širdį užliejo, džiugi žinia nuskambėjo – KRISTUS PRISIKĖLĖ!

Ir atsakas į ją nuaidėjo – IŠ TIESŲ PRISIKĖLĖ!

Teišlieka Prisikėlimo džiaugsmas mūsų širdyse, testiprina mus JĖZUS KRISTUS – MŪSŲ IŠGANYTOJAS.

ALELIUJA! ALELIUJA! ALELIUJA!