GALILĖJIEČIŲ

Visų šventųjų dieną po šv. Mišių Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, su kunigu Eitvydu priešakyje, nemažas būrelis galilėjiečių bei mūsų bičiulių patraukėme į tradicinę kelionę po senąsias Vilniaus kapines. Pirmiausia aplankėme Bernardinų kapines, kur pasimeldėme už Bažnyčios tarnus ir kitus jos narius, akmenėlius padėjome ant paminklo Olandų gatvėje esančiose Žydų kapinėse, čia prisimindami visus Gyvąjį Dievą tikėjusius ir nekaltai nukankintuosius, Pacų kalvomis pasiekėme pagonybės laikus menančias Saulės kapines, kur meldėmės už visus Kristaus nepažinojusius ir už tuos, kurių širdys ir dabar yra užvertos šiai tikrajai gyvenimo Šviesai. Antakalnio kapinėse pagerbėme žuvusius už mūsų šalies laisvę 1991 m. sausio 13-ąją, Karių kapinėse meldėme Dievo atleidimo visiems klystantiems, nesuvokiantiems savo klaidų.

Po savaitės, baigiantis Vėlinių aštuondieniui, kelionę po Vilniaus kapines tęsėme. Šį kartą pasukome link 1795 metais įkurtų stačiatikių kapinių Liepkalnio gatvėje. Dieve, padėk išsipildyti troškimui – „pasiekti“ vieniems kitus praturtinančios, vaisingos, tikėjimo bendrystės žemiškoje kelionėje. Tyliai skambėjo kunigo Eitvydo paleisti mirusiųjų paminėjimo laikui skirtų pravoslavų giesmių įrašai. Šios giesmės – tarsi sesės mūsų giedamoms Liturginėms valandoms. Aplankėme 1838 m. pastatytą Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvę bei šalia esančias sentikių kapines, minutėlei stabtelėjome prie pravoslavų vienuolės motinos Sergijos kapo ir sukalbėjome tradicinę stačiatikių maldą „Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“.

Netrukus priėjome Rasų kapines. Prie jose palaidoto Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono kunigo Kristupo Čibiro kapo, 1942 m. žuvusio prie darbo stalo, bombarduojant Vilnių, sukalbėjome Viešpaties Angelo maldą. Šią maldingą kelionę užbaigėme Lietuvos himnu prie šalia esančio didžio lietuvių visuomenės veikėjo gydytojo Jono Basanavičiaus kapo.

Ilsėkitės ramybėje, Dieve užmigusieji, o tęsiantys savo žemiškąją kelionę – gyvenkime TIKĖJIMU, VILTIMI IR MEILE.