GALILĖJIEČIŲ

Paskutinį šių metų liepos šeštadienį galilėjiečių bendruomenės nariai ir bendrakeleiviai važiavome prie Širvintos upės. Greitai bėga vasaros dienos, keičiasi laukų rūbo spalvos. Neužilgo laukuose darbuosis didžiuliai kombainai, o ūkininkai džiaugsis šių metų derliumi. Pakelėje esančiuose laukuose neskubiai vaikštinėja gandrai. Sesė Virginija papasakojo, kad rugpjūčio mėnesį viename iš laukų jų susirenka itin daug. Kam teko tokį grožį matyti, prisimena ilgam.

Privažiavome Liukonių kaimą. Nuo jo prasideda Širvintos kraštovaizdžio draustinis.

Sustojome prie įspūdingo 11 m aukščio kryžiaus su Nukryžiuotuoju Jėzumi Kristumi. Apie 1925 metus jį padarė liaudies meistras Juškevičius. Nulenkėme galvas: „Būk mūsų gyvenimo centre, Jėzau Kristau!“ Netoliese – du mitologiniai akmenys. Pasak padavimų, jais pavirtę Liukonių dvaro liokajai. Čia pat dunkso granito akmuo su smailiadugniu dubeniu. Žmonės jį vadina Marijos akmeniu.

Už kryžiaus auga milžiniškas ąžuolas su gandralizdžiu. Kalnelis gražiai prižiūrėtas. Tenepritrūksta mūsų tėvynėje darbščių rankų, puoselėjančių grožį, kuriam niekas negali likti abejingas.

Akmenimis grįstu keliu riedame žemyn. Netrukus privažiavome jaukiai sutvarkytą sodybą, kur mus nuoširdžiai pasitiko jos šeimininkas, sesės Virginijos brolis su anukėliais, kurie nedrąsiai atėjo pasisveikinti su mumis – ankstyvaisiais lankytojais. Visa tai savaip lietė širdį. Čia gavome Domuko rankelėmis padarytus parkavimo bilietus. Juk mašinos, sustatytos dailiai senelio nupjautoje žalioje pievelėje, bus jo priežiūroje. Mažasis mūsų automobilių sargas tikrai buvo rūpestingas bei akylus. Mums išėjus prie upės, jis apžiūrėjo visas mašinas ir vienintelę mašiną rado be parkavimo bilieto. Netvarka. Kas beliko? Teko berniukui gaminti baudos kvitą, kurį už automobilio valytuvų rado grįžusi automobilio savininkė, jo močiutė.

Priėjome prie pat Širvintos kranto esantį atnaujintą malūną, kuriame jau ne grūdai malami, bet atvykę žmonės švenčia savo šventes. Keičiasi laikai, o su jais ir seniems pastatams suteikiama nauja paskirtis. Šiek tiek intriguoja tas prisilietimas prie istorijos, kyla mintis – noras įsivaizduoti, kaip viskas atrodė tuomet, kai malūnas buvo pastatytas. Čia, tikriausiai, buvo didelis vežimų su grūdais judėjimas, skambėjo važnyčiotojų šūksmai...

Mintis nutraukia pakrantėje mūsų laukiančios spalvingos baidarės. Netrukus jomis plauksime Širvintos upe – ilgiausiu ir gražiausiu Šventosios intaku, kurio ilgis 128 km.

Kunigas Eitvydas supažindino mus su šios dienos maršrutu, po to pagiedojome Rytmetinę liturginę valandą. Gamtos apsuptyje galima labiau išgyventi suvokimą, kad esame pačia svarbiausia Dievo kūrinijos dalimi. Ačiū, Dieve, už visa, ką mums duodi.

Klausomės Dievo žodžio, tepripildo jis šiandien mūsų širdis:

„Broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis“ (Fil 4,8–9).

Viena po kitos baidarės nustumiamos nuo kranto ir palengva nuplaukia Širvintos vandenimis.

Ši upė skiriasi nuo Merkio bei Neries, kuriomis neseniai plaukėme. Ji neįtikėtinai vingiuota, kelyje sutinkame daug didelių akmenų, salų salelių, nemažai staigių posūkių. Nuolat keičiasi krantų aukštis, pakrantės apaugusios aukštomis nendrėmis, kuriose matome augalų su gražiais, į anturius panašiais, žiedais. Šį kartą paukščių sutinkame nedaug. Vanduo stipriai nusekęs, todėl retkarčiais tenka išlipti iš baidarės ir nusistumti ją nuo akmens. Linksma, kai vieni, pasirinkę salą apiplaukti iš kairės pusės, ilgam užtrunka, nes, pasirodo, kad čia seklu ir daugoka akmenų, o dešiniąją pusę pasirinkę, džiaugiasi plaukimu be kliūčių. Vėliau dalinantis kelionės įspūdžiais supratome, kad visiems teko susidurti su kliūtimis, kurais pavyko įveikti tik išlipus iš baidarės vandenin. Netoli santakos esančiuose stačiuose krantuose grožėjomės urvinių kregždžių „daugiabučiais“. Tikra mįslė, kaip jos nesumaišo savųjų namų.

Įplaukę į plačią Šventosios upę, galėjome patinginiauti, nes baidares nešė pati vandens srovė. Čia nebuvo nei akmenų, nei posūkių. Šventoji plati, bet taip pat nelabai gili. Vietomis ją galima perbristi.

Dienos kelionę baidarėmis užbaigėme Upininkuose.

Ačiū upeiviams už bendrystę.

Vasara tęsiasi. Artėja rugiapjūtė. Jau greitai tolimon kelionėn išskris gandrai. Lauksime jų sugrįžtančių.