GALILĖJIEČIŲ

Pasaulio jaunimo dienos šiais metais vyko viename gražiausių Brazilijos miestų – Rio de Žaneire, jose dalyvavo ir 74 lietuvių grupė, kurią sudarė kelios atskirai atvykusios grupės ir pavieniai asmenys.

Mūsų grupė buvo ta, kuri keliavo ilgiausiai (visą mėnesį) ir per tą laiką spėjo tapti maža bendruomene. Piligrimai kuo galėdami prisidėjo prie naujos bendruomenės gyvavimo: turintys vairavimo patirtį pasikeisdami vairavo mūsų autobusėlius, kartu keliavę kunigai rūpinosi mišiomis, viena piligrimė (vargonininkė) – giedojimu, kiti – kompiuteriniais darbais, kiti – įvairiais virtuvės ir valymo darbais. Tyliai žavėjausi mūsų tautiečiais: tiek protingų, talentingų, gabių, artistiškų (seniai tiek daug juokiausi), mąstančių, turinčių nepaviršutinišką tikėjimą Dievu, draugiškų, pasiruošusių padėti ir dalintis. Norisi dėkoti Dievui už juos visus ir jų talentus...

Kelionės metu meldėmės, giedojome, dainavome... ir net „šoko“ mūsų autobusėlis... o jau kelionės pabaigoje tyliai kentėme nuovargį, peršalimo ligas (mes gi buvome pakeitę ir metų laikus, taigi, turėjome žiemą).

Mūsų grupės skrydis buvo iš Madrido, taigi, iki Madrido keliavome mikroautobusiukais. Pirmas ilgas sustojimas ir buvo Madride. Mūsų aštuoniolikos žmonių grupę priėmė, apnakvindino ir labai skaniai maitino Josemaria Villalon šeima, auginanti 12 vaikų... Tai vienas iš pirmųjų jaudinančių momentų šioje kelionėje. Vėliau tokių įvairių momentų išgyvenome ne vieną... kai trūksta žodžių... kai lieki tiesiog be žado...

Pietų Amerikoje mūsų kelionė prasidėjo Buenos Airėse. Ten, apžiūrėję miestą, šventėme šv. Mišias seniausioje jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčioje (šios bažnyčios sienos pirmą kartą girdėjo lietuvių kalbą) ir taip jau sutapo, kad toje pačioje bažnyčioje šventėme ir paskutines mūsų grupės šv. Mišias jau grįždami...

Argentinoje buvome labai šiltai priimti mūsų grupės vadovo kunigo Domingo šeimos namuose. Lankėmės Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos moterų vienuolyne, kuriame nakvojome ir buvome maitinami (vienuolyno vyresniosios tėvas yra lietuvis, gydytojas). Žavu buvo matyti tiek daug jaunučių vienuolių vienoje vietoje. Pabuvojome kunigų seminarijoje, tos pačios kongregacijos uždaruose moterų ir vyrų vienuolynuose bei jų įsteigtuose neįgalių vaikų ir senelių namuose. Vieną dieną su šiais neįgaliais vaikais praleidome ir mes: kartu meldėmės, valgėme ir žaidėme. Mūsų vadovas kunigas pasakęs, kad Dievas labai išklauso šių vaikų maldas, papasakojo apie vieną stebuklingą atvejį: vienas vaikas labai norėjo sniego, vaikščiojo vis prašydamas sniego ir buvo paragintas eiti melstis, prašyti Dievo sniego... ir sniegas iškrito būtent toje vietoje, kur tas vaikas meldėsi.

Argentinoje aplankėme nemažai įžymių vietų: garsiausią šalies Švč. Mergelės Marijos šventovę, Jėzuitų redukcijas (kur akmenys iki šiol „kalba“), Igvasu krioklius... liko daugybė įspūdžių.

Vėliau, kai pasiekėme Braziliją, vėl buvome šiltai sutikti San Paulo lietuvių bendruomenės.

Mes tiek daug patyrėme šioje kelionėje meilės, šilumos, globos, apsaugos, rūpesčio mumis... Dievo kalbėjimo asmeniškai kiekvienam...

Galiausiai mūsų laukė kulminaciniai Pasaulio jaunimo dienų renginiai Rio de Žaneire – tai šeštadienio vigilija ir sekmadienio šv. Mišios su popiežiumi Pranciškumi ant vandenyno kranto Kopakabanos paplūdimyje. Tai tiesiog rojaus žemėje vertas vaizdas ir emocijos.

Visi buvome tokie laimingi, kai dalijomės įspūdžiais paskutinį vakarą prieš išskrisdami.

Lieka ištarti ačiū Dievui ir visiems kelionėje sutiktiems žmonėms. Iki susitikimų maldoje.

• Kitas >