GALILĖJIEČIŲ

„Tu – manoji Tėvynė, tu – šalis milžinų...“

Sveika, vasarėle! Taip ilgai laukta, po vėsaus prailgusio pavasario apdovanojusi mus saulės šviesa ir kaitra, pagirdžiusi žemę šiltu, gaiviu, taip reikalingu lietumi, nudundėjusi perkūnijomis, padangę nušvietusi grėsmingai gąsdinančiais žaibais...

Daug plačiai žinomų švenčių ir atmintinų dienų padovanojai mums, vasarėle. Tik spėk jas visas įprasminti ir neužmiršti apkabinti, pabučiuoti, palinkėti kažko gero, pasimelsti už gyvus ir Viešpatyje užmigusius tėvus, Antanus, Jonus ir Petrus, apeiti Vilniaus Kalvarijas Sekminių proga, pasimelsti šįmet gana vėlyvoje Devintinių procesijoje. Beje, primeni mums ir pirmuosius baisius nekaltų žmonių trėmimus į tolimąjį Sibirą, žmonių aimanas, kančias ir mirtis... Duok, Dieve, kad šitokių dienų daugiau niekada ir niekam netektų išgyventi, o gal ir mirti toli nuo Tėvynės bei brangių žmonių. Greitai, vasarėle, atšuoliuos ir kita šventė – liepos 6-oji, menanti Lietuvos didybę ir garbę...

Aš tau, vasarėle, dėkoju, kad Dievulis suteikė man galimybę šalia rūpesčių rūpestėlių dalyvauti skambiai pavadintoje kelionėje „Jotvingių keliais“.

Ankstų pirmadienio rytą 26 nedidelės Vilniaus mokyklos mokytojai patraukėme į sūduvių kraštą dabartinėje Lenkijoje. Neatsitiktinai. Mat iš ten kilę vienos mūsų mokyklos mokytojos tėvai ir seneliai. Tik kelionės metu sužinojau, kad nemažai ten gyvenusių lietuvių Antrojo pasaulinio karo metais buvo iškeldinti iš šio krašto, ištremti iš gimtųjų namų. Keista, bet į Lietuvą. Gaila, kad karo metais kai kuriems iš jų teko išgyventi daug skausmo – dvasinio ir fizinio, ką vėliau patyrė ir Sibiro tremtiniai. Tiesa, kai kurie iš jų vėliau įvairiais keliais ir būdais grįžo į savo gimtuosius namus Suvalkų krašte, dabartinėje Lenkijoje. Kiti taip ir pasiliko gyventi sovietų okupuotoje Lietuvoje, sukūrė šeimas, augino vaikus. Tik vienas Dievas žino, kurie pasielgė išmintingiau. Prisipažinsiu, iki šios kelionės mažai domėjausi tokių artimų kaimynų, gyvenančių Suvalkų trikampyje, istorija. Po išvykos į Lenkijos lietuvių gyvenvietes, išklausiusi ten gyvenančios gidės pasakojimus, supratau, kaip svarbu padėti išlikti ir nenutautėti, kaip svarbu visapusiškai prisidėti ir palaikyti Lenkijoje gyvenančią lietuvių mažumą.

Seinai – pirmoji mūsų vienadienės kelionės sustojimo vieta. Tai čia, Seinų katedroje, vyskupo pareigas ėjo garsusis „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Visai šalia Katedros garsus skulptorius G. Jokubonis pastatė gražų paminklą šiam iškiliam poetui. Įdomu tai, kad iš skulptūros į mus žvelgia dar labai jaunas vyras, nors vyskupas Antanas čia atvyko ir darbavosi būdamas jau gerokai vyresnio amžiaus. Savo dėdę Antaną Seinuose lankė ir kitas anykštėnas rašytojas Antanas Vienuolis, čia gyveno ir ieškojo pašaukimo Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka ir Vincas Mykolaitis-Putinas, tikriausiai ir savo romaną „Altorių šešėly“ čia pradėjęs kurti. Visų sąsajų su žymiais žmonėmis gal ir nepaminėjau, nes tai daugiau istorikų darbas... Apsilankę buvusioje seminarijoje ir šviesioje, ryškiomis spalvomis tviskančioje Seinų bazilikoje, išklausę gidės pasakojimų apie Seinų lietuvių bendruomenės sunkumus, patiriamus šiandien, aplankėme Lietuvos konsulatą ir keliavome į lietuvišką mokyklą. Esame pedagogai, mums rūpi mažieji vaikučiai. Ši privati lietuviška mokykla, pastatyta ir atidaryta tik 2005 metais, erdvi, patogi šimtui ten besimokančių vaikų. Susitikę su direktoriumi ir apžiūrėję mokyklą, nutarėme su ja bendradarbiauti ne tik patys, bet ir mūsų mažieji mokinukai. Reikia juk palaikyti nelabai gausią Seinų apylinkėse gyvenančią lietuvių bendruomenę, kartais bijančią net tarpusavyje kalbėtis lietuviškai.

Toliau kelelis vedė mus į gražiuosius Vygrius. Tai pusiasalyje, nuostabaus ežero apsuptyje stovintis buvęs kamaldulių eremitų vienuolynas ir bažnyčia. Pasakiškos tylos ir ramybės vieta, kurią sudrumsčia šiuo metu mokslo metus bebaigiantys lenkų mokinukai ar kiti ekskursantai turistai. Atsiskyrėliai vienuoliai kamalduliai čia gyveno nuo 1667 iki 1800 metų. Dabar jų gyventuose nameliuose gali gyventi dvasinės atgaivos ir tylos išsiilgę turistai ir piligrimai iš Vakarų Europos. Nameliai tokie patys kaip ir buvusiame kamaldulių vienuolyne Pažaislyje. Atrodo, kad Vygriuose jie didesni ir jų daugiau išlikę. Vygrių bažnyčia per karą sudegė, bet atstatyta iš naujo. Išlikusioje požeminėje kriptoje dviejų kamaldulių tėvų palaikai, o sienoje nutapyta įdomi freska. Šalia nutapyto vienuolio eremito kamaldulio – žmogaus skeletas. Gal tai simbolizuoja vienuolių gyvenimą visiškoje tyloje, kai susitikus tik pasisveikinama žodžiais: „MEMENTO MORI“ („Atmink, kad mirsi“). Mokytojoms pasirodė, kad šitoks pasisveikinimas šiurpokas šiuolaikiniam žmogui. Visgi ne viena iš mūsų panorome bent keletą dienų praleisti šioje ar panašioje vietoje, garbinant Dievą, besimeldžiant ar medituojant. Kaip greit Dievas prakalbina žmogų per gamtos grožį ir tylą. Akių, kalbos, proto ir širdies tyla mus visus priartina prie Viešpaties. Tikriausiai mirties valandą dėl taip praleisto laiko niekada neteks gailėtis. Kaip ir Jėzaus Motinai Marijai. Kai Juozapas buvo sumišęs ir žmogiškai svarstė, kaip pasielgti su vaikelio besilaukiančia savo sužadėtine Marija, ji galėjo ištarti nors vieną vienintelį žodį, viską paaiškinti, praskaidrinti jo mintis. Bet Marija tylėjo. Tada įsikišo pats Dievas. Jis padarė stebuklą ir išteisino šią nuolankią mažutėlę. Juozapas parsivedė Mariją į namus ir rūpinosi ja. Kaip reikia šiuolaikiniam skubančiam žmogui tokios tylos ir dvasinės atgaivos, vedančios į glaudžią vienybę su Viešpačiu. Tyla, išmalda mums gali dovanoti naują žvilgsnį į bet kokį neaiškų dalyką, jis tampa aiškus. Labai svarbu, ką mes Dievui pasakome, bet dar svarbiau suprasti, ką Jis sako mums. Jėzus visada mūsų laukia ten, tyloje. Belieka tik išdrįsti ir susitikti...

Iš Vygrių, debesėliams dengiant skaisčiąją saulę ir pučiant švelniam vėjeliui, pasukome į antrąjį Suvalkų trikampio miestą – Suvalkus. Norėjome pamaitinti kūną, tad čia apsilankę prekybos centre ir gal šiek tiek pigiau nei Lietuvoje įsigiję maisto produktų, dienai slenkant vakarop, skubėjome į trečiąjį Suvalkų trikampio miestą – Punską. Didžioji Punsko gyventojų dalis – lietuviai. Miestelyje yra lietuviškas licėjus, kultūros centras, kuriame vyksta svarbūs lietuviams kultūros renginiai, gyva lietuviškomis tradicijomis bažnyčia. Gal todėl ir lietuvių tautinės mažumos kasdienybė čia visai kitokia negu Seinų krašte. Dar aplankėme netoliese Punsko gyvenančio jotvingio palikuonio gražiąją sodybą su ten įrengtais pagoniškais aukurais, tvarkingais vandens tvenkiniais, savotiškai įdomiais, bet nemažiau diskutuotinais pasakojimais apie senuosius jotvingius. Sodyboje daug akmenų ir medinių statinių. Miške paragavome pirmųjų sunokusių raudonųjų žemuogių, paglostėme gražuolius ganykloje besiganančius žirgus... Raudoniems saulėlydžiams begęstant, skubėjome namo.

Pro autobuso langus galėjome gėrėtis nuostabia Suvalkų krašto gamta, ramiais, atsigaivinti viliojančiais ežerais, nušienautomis pievomis, gražiai prižiūrėtais javais ir daržais. Čia, šitame krašte, kaip sakė gidė, niekada nebuvo bendrovių, kolūkių. Žemę dirbo ir ja rūpinosi smulkūs ūkininkai ir jų vaikaičiai. Gal todėl kiekvienas jos lopinėlis rūpestingai prižiūrėtas, sutvarkytas. Beje, Punsko krašte ir namai kitokie nei visoje Lenkijoje – santūresnių, ramesnių spalvų, nėra taip būdingų Lenkijai reklamų...

Manau, kad apsilankę šiame istoriniame regione daug džiaugsmo patirsite, geriau suprasite čia gyvenančius tautiečius, iš paskutinių jėgų ginančius lietuvių kalbą, istoriją, tradicijas. Prisiminkime juos ir užtarkime malda. Kas žino, gal ir mes ateityje tapsime mažuma savame krašte? Juk tiek daug mūsų brolių emigruoja, ieškodami sotesnio duonos kąsnio...

Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad mano Tėvynė yra laisva, kad gyvenu Tavo man dovanotoj Tėvynėj – Lietuvoj. Dėkoju už jos žalius miškus, pilnus skaniausių uogų ir grybų. Dėkoju už ūkanose skendinčias pievas ir jomis ramiai vingiuojančias upes bei tyvuliuojančius ežerus. Dėkoju už vėsoką Baltijos jūrą, jos bangas, kuriose taip gera nardyti, auksines smėlio kopas ir Kuršių marių platybę. Dėkoju už gražią gyvenimo patirtį, man gyvybę davusius tėvelius, su meile ir rūpesčiu mane auginusius, už tokias brangias sesutes ir gana plačią giminę. Dėkoju Tau, Dieve, už brangius bičiulius ir tikėjimo draugus, kuriuos sutikau gyvenime. Dėkoju ir už Galilėjiečių bendruomenę, į kurią kaip plaštakė su begaliniu entuziazmu atskridau prieš aštuonerius metus...

Nelengva mylėti savo Tėvynę, kurioje kas rytą atsibundi... Lygiai taip pat nelengva priimti ir mylėti bendruomenės narius tokius, kokie jie yra... Visgi būti galilėjiete – tai reiškia įaugti į Mokytojo Jėzaus man paruoštą dirvą, suartėti su tais žmonėmis, kuriuos, Viešpatie, Tu man padovanojai. O tada iš mažų nereikšmingų įvykių ir pilkos kasdienybės dienų dėlioti savo gyvenimo mozaiką. Padėk, Viešpatie, man iš tikėjimo, vilties, meilės bei ašarų pastatytą mažą valtelę saugiai nuirkluoti per gyvenimo audringą jūrą į dangiškojo Tėvo uostą...

• < Anks