GALILĖJIEČIŲ

Apaštalų darbų knygoje bei Pauliaus laiškuose užsimenama apie kokį šimtą asmenų, pirmojo amžiaus krikščionių, palaikiusių ryšius su “tautų apaštalu“ (plg. Rom 11, 13). Apie keletą jų žinoma mažai. Įvairiais laikotarpiais bei skirtingomis aplinkybėmis daugelis jų aktyviai rėmė Pauliaus veiklą. Nors turime mažai informacijos apie juos, jų istorijų tyrinėjimas atskleidžia, kaip darbavosi apaštalas Paulius.

“Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. Dievo man suteikta malone aš kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau /…/” (1 Kor 3, 9–10). Be to, tai moko mus, kad gera būti apsuptam daugybės bendratikių ir glaudžiai darbuotis su jais. Mes visi esame Jėzaus tarnai, kiekvienas savaip, nes Dievas yra tikrasis augintojas ir kviečia mus būti jo bendradarbiais, kuriant Dangaus karalystę. Tarnaujame Evangelijai kaip sugebame, kiekvienas pagal gautąją malonę.

Šv. Fortunatas paminėtas tik kartą apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams, kurį jis rašė būdamas Efeze 56–57 m. savo trečiosios apaštalinės kelionės metu. “Aš džiaugiuosi Stepono, Fortūnato ir Achaiko apsilankymu. Jie man atstojo jus, atgaivino mano ir jūsų dvasią. Branginkite tokius žmones!” (1 Kor 16, 17–18). Jie tikriausiai buvo Korinto bendruomenės atstovai, aplankę Paulių Efeze ir netgi atgabenę jam laišką į kurį Apaštalas ir atsako (plg. 1 Kor 7, 1). Nors taip galėjo būti, bet tai nėra tikra.

Fortunato vardas lotynų k. reiškia – laimingas, tas kurį lydi sėkmė.

Rytų Bažnyčioje šv. Fortunatas paminimas tik tarp 70-ties apaštalų sausio 4 d. (pagal mūsų kalendorių 01 17), o atskiro paminėjimo dienos, kaip kiti iš 70-ties tarpo neturi. Tai rodo, kad apie jį labai mažai žinoma.