GALILĖJIEČIŲ

Šv. Dionizijas Areopagitas (graikų k. Διονύσιος ὁ Ἀρεοπαγίτης – Dionisios ho Areopagitēs) gyveno I a. Graikijoje. Manoma, kad jis užaugo žymioje šeimoje Atėnuose – graikų pasaulio centre, garsėjusiu akademija ir graikų filosofų mokyklomis. Manoma, jis taip pat lankė filosofų mokyklą, (stačiatikių teigimu studijavo astronomiją Iliopolyje Egipte), buvo vedęs, turėjo vaikų.

Dionizijas pirmąkart susitiko su šv. Pauliumi šiam būnant Atėnuose. Tuo metu ten Paulius laukė atvykstant savo palydovų Silo ir Timotiejaus „ir matydamas pilną stabų miestą, netvėrė apmaudu. Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje. Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti: „Atrodo, kad jis – svetimų demonų skelbėjas“. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą. Pagaliau jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“. (Apd 17, 16–20).

Areopagas – kalvos vardas Atėnuose, kur retkarčiais posėdžiaudavo miesto aukštoji taryba, iš čia imta vadinti ir pačią tarybą Areopagu. Manoma, kad Dionizijas buvo šios tarybos narys. Būdamas ten, Dionizijas turėjo progą išklausyti įtaigios, įkvėptos Pauliaus kalbos apie Dievą, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėją, dangaus ir žemės valdovą. Paulius aiškino atėniečiams, kad Dievas nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių. Pauliaus kalba turėjo padaryti stiprų įspūdį Dionizijui, nes, kaip rašoma Apaštalų darbuose (Apd 17, 34), „vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai”.

Manoma, kad po atsivertimo Dionizijas tapo pirmuoju Atėnų vyskupu, nors kartais laikomas antruoju po Hierotėjo. Katalikų ir Rytų ortodoksų bažnyčiose jis yra gerbiamas kaip šventasis. Laikomas Atėnų (Graikija) globėju, gerbiamas kaip teisėjų ir teismų gynėjas. Paveiksluose vaizduojamas su vyskupo drabužiais ir laikantis rankoje Evangeliją.

Stačiatikių tradicija teigia, kad 3 metus lydėjo Paulių, kol šis jį paskyręs Atėnų vyskupu, o vėliau su draugais skelbęs Evangeliją Romoje, Germanijoje, Galijoje bei Ispanijoje ir miręs kankinio mirtimi, valdant imperatoriui Domicianui 81–96 m. Stačiatikiai mini, kad jis regėjęs gyvą švč. Mergelę Mariją ir buvo taip sužavėtas jos šventumo bei tyrumo, kad jei ne tikėjimas į Jėzų Kristų, tai būtų ją sudievinęs. Stačiatikiai jam priskiria 10 išlikusių laiškų ir labai vertina 4 jam priskiriamas knygas: ‘Apie Dangiškąją hierarchiją’, ‘Apie Bažnytinę hierarchiją’, ‘Apie Dievo Vardus’, ir ‘Mistinę teologiją’.

Romos Martirologe šv. Dionizijas minimas spalio 3 d. (naujajame, 2004 m. Martirologe – kaip pirmasis Atėnų vyskupas, o senajame – kaip kankinys, nužudytas kartu su keleta kitų, valdant imperatoriui Decijui 249–251 m. – kas nėra tiesa). Rytų Bažnyčia jį mini tokią pat dieną, bet pagal senąjį Julijaus kalendorių (tad pagal naująjį Grigaliaus kalendorių būtų 10 16), taip pat mini tarp 70-ies apaštalų sausio 4 d. (01 17).