GALILĖJIEČIŲ

O ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis, kad trokštume nenuilstamai siekti gėrio, grožio, taikos. Kad mažais kasdieniais darbais pagelbėtume saviesiems ir kitiems, kuriuos mums skirta sutikti gyvenimo kelyje. Nepaliauk mūsų kviesti, padėk mums degti, o ne smilkti!

Kun. Vytauto Skipario homilija, pasakyta Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje Upynoje 1985 m.

ŠVENTOJI DVASIA

Mes, krikščionys, gerai žinome, jog mūsų, o ir viso pasaulio centras yra Jėzus Kristus. O kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka Šventoji Dvasia? Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius: „Niekas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Dar daugiau... mes žinome, kad bet koks piktžodžiavimas bus atleistas, bet piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai niekada nebus atleistas. Jėzus savo Bažnyčiai paliko galią atleisti bet kokias nuodėmes, bet žmogus, piktžodžiaudamas Dvasiai, uždaro savo sielos duris, kad į ją neprasiskverbtų joks tikėjimo spindulėlis. Taigi atsisakęs Šventosios Dvasios, žmogus atsižada ir tikėjimo.

Šventoji Dvasia tikrai yra Dievas. Ji yra vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi. Tai meilės dovana pasauliui. Jėzaus prasidėjimas, Jo gyvenimas ir pasiuntinybė vyko visiškoje vienybėje su Šventąja Dvasia. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygas parašyti yra įkvėpusi Šventoji Dvasia.

Šventoji Dvasia ateina pagalbon, kai mes esame silpni, kai nemokame melstis. Kristus savo kančia nupelnė mums gyvenimą Šventojoje Dvasioje ir atstatė tai, ką nuodėmė buvo žmoguje sugriovusi. Žmogus, gavęs Šventąją Dvasią, tampa Jos šviesos dalininku. Tada savo protu jis pajėgia suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o savo valia gali pats siekti tikrojo gėrio.

Belgų kardinolas Juozapas Suenensas sako: „Be Šventosios Dvasios Dievas žmogui yra toli, Kristus lieka praeityje, Evangelija – tik numirę ir sudžiūvę žodžiai, o krikščionio dalia – nuolatinis nuolankus tarnavimas.“ Gi Šventojoje Dvasioje žmogus suvokia, kad prisikėlęs Kristus gyvena mūsų tarpe. Evangelija yra gyvenimo prasmės šaltinis, o krikščionio dalia – tai dieviškumu alsuojanti ir dieviškumą skleidžianti dalia. Galima sakyti, kad Šventoji Dvasia sielai yra tai, kas šviesa akims. Žmogus, atgavęs regėjimą, išėjęs iš tamsos į šviesą, pamato daug neregėtų daiktų. Taip yra ir su siela, kurioje apsigyvena Šventoji Dvasia.

Šių dienų žmogui ypatingai reikalinga Šventosios Dvasios šviesa, kurios dėka jis pamatytų, jog daug ką išradęs žmogus prarado didžiausią turtą – tikėjimą. Bet juk negalima eiti per gyvenimą tarsi aklam, nematant Dievo. Mūsų laikai panašūs į tuos laikus, kada apaštalai laukė Šventosios Dvasios, kurią jiems buvo pažadėjęs atsiųsti Jėzus. Ir kada, atėjus Sekminių dienai, ant jų galvų nusileido ugnies liežuviai, jie pasidarė pilni Šventosios Dvasios. Jos kupini apaštalai pasidarė tvirti, drąsūs, įsteigė pirmąją krikščionių bendruomenę ir ėmė skelbti įstabius Dievo darbus. Naujai pakrikštytiems jie rankų uždėjimu perduodavo Šventąją Dvasią. Kaip anuomet apaštalams, taip ir mums Dievas siunčią Šventąją Dvasią su Jos septyniomis dovanomis: išmintimi, supratimu, patarimu, tvirtumu, žinojimu, maldingumu ir Dievo baime. Tai įvyksta Sutvirtinimo sakramento metu. Vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų, melsdamasis atsiųsti Šventąją Dvasią Globėją. Po to patepa šventuoju aliejumi sutvirtinamojo kaktą, uždeda ranką ir taria žodžius: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“ (red. pastaba: dabar sakoma: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną“). Taigi Dievas tikrai mums siunčia Šventąją Dvasią Globėją. Siunčia, tik kyla klausimas, kodėl mes ne visi Ją gauname? Negauname, nes mes tų didžių dovanų nelaukiame, kaip jų laukė apaštalai. Mes meldžiamės prašydami daug ko, bet tik ne Šventosios Dvasios dovanų. Turėtume labai gerai žinoti, bet vargu ar žinome, kad visų Sakramentų metu veikia Šventoji Dvasia.

Ne kartą teko girdėti, kaip žmonės skundėsi: „Vaikai ir šliūbą ėmė, ir su Dievo palaiminimu gyvenimą pradėjo, bet šeima vis tiek iširo...“ O jūs pamėginkit įsivaizduoti, kad žmogus gal trečią kartą savo gyvenime atėjo į bažnyčią. Šį kartą – susituokti. Po santuokos vėl dingo. Nereikia jam nei maldos, nei Švč. Sakramento, nei jokio dvasinio gyvenimo – nieko nereikia. Atseit, Tu, Dievuli, mus surišai, tai dabar ir laikyk. O kad neišlaikai, tai Tu ir kaltas!

Žiūrėkit, prieš susituokdamas žmogus gyveno kaip gyvuliukas – valgė, dirbo, miegojo. Apie dvasinį gyvenimą net nesusimąstė. Po santuokos irgi niekas nepasikeitė. Tai ar Dievas kaltas, kad žmogus netvarkingai gyvena?

Būna ir taip, kad vienas iš sutuoktinių yra giliai tikintis, lanko bažnyčią, neapleidžia maldos. Gi kitas – priešingai. Iš viso to šaiposi, nepripažįsta jokio dvasinio gyvenimo. Ir čia šeima iširo. Kas kaltas? Ar Dievas?

Prieš tuokdamiesi jaunieji draugauja, mato vienas kito pažiūras, bet į tai nekreipia dėmesio. Tam, kurį į bažnyčią varyte atvarė, jokie sakramentai nepadės. Tad ar galima sakyti, kad su Dievo palaiminimu gyvenimą pradėjo? Šitam žmogui buvęs nebuvęs toks palaiminimas.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose įspėja: „Mergaitės, netekėkit už kitataučių ir laisvamanių. Ar negana mūsų tautiečių, to paties tikėjimo žmonių?“

Kas būtų, jei saulė šviestų tik vieną kartą metuose? Būtų baisu! Mes šauktume: „Gana apsiniaukusių dienų, gana lietaus! Mes norime saulės!“ Dar baisiau, kai žmogaus sieloje nešviečia Dievo Dvasios saulė. O, jeigu ji šviestų!.. Užtektų tada visiems jėgų gyventi darnioje šeimoje ir dėl menkniekių, dėl vaikiškų kaprizų gyvenimas nevirstų pragaru ir dėl to nereikėtų kentėti vaikams.

Neturėdamas Dievo – Šventosios Dvasios, žmogus dažnai ištaria: „Aš nebegaliu daugiau kentėti. Tokio gyvenimo aš nepakelsiu.“ Gyvenimas visiems, vienaip ar kitaip, yra sunkus. Bet tie žmonės, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, lengviau perneša visokias nesėkmes, nusivylimą, apgaulę ar neteisybę. Juos stiprina tikėjimas, kuris visai kitoje šviesoje pristato gyvenimą ir pasaulį.

Daugiau dieviškosios Saulės! Jos šviesoje visi nesutarimai pasirodo besą juokingi, pareiga graži, žmonės pasidaro vieni kitiems brangūs. Melsdamiesi mes daug ko prašome. O kaip būtų gražu, kad pradėdami dieną mes ištartume: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis. Apšviesk, dieviškoji Dvasia, kad šiandien nieko neužgaučiau ir nenuliūdinčiau. Padėk, Šventoji Dvasia, pernešti skausmus, nemalonumus, kurie šiandien mane aplankys.“

Kažkur teko skaityti jauno vokiečių rašytojo dienoraštį, kuris žuvo jūrų mūšyje. Prieš pat žūtį jis buvo įrašęs tokius žodžius: „Aš laikausi arti Dievo ir būnu paguostas. Gali pūsti kažkokie vėjai ir mūsų laivą nunešti kažkur. Bet vis tiek vieną kartą aš įplauksiu į ramybės ir Tėviškės uostą.“

Lygiai taip ir mes galime ištarti: „Jei Tu mums šviesi, dieviškoji Dvasia, jei Tu mus vesi, tada ir mes pasieksime ramybę. Po nakties ateis rytas, per mirtį pereisime į Gyvenimą.“

Upyna, 1985 m.

• < Anks
• Kitas >