GALILĖJIEČIŲ

Tėtis. Po mamos tai antras žmogus, kuris ypač brangus vaikui. Be galo svarbus ir reikalingas. Mamos yra daug, ji visada šalia mažo vaikelio, pas ją bėgama, kai reikia, kad paguostų, nuvalytų ašaras, išgydytų žaizdas. O tėtis neginčijamas autoritetas, kai reikia priimti svarbių sprendimą šeimos gyvenime, jis žino visas meistrystės paslaptis, kurių išmoko savo sūnų, o savo dukterį jis vadina pačia gražiausia ir mylimiausia pasaulyje. Gal būt tai idilė. Žinome, kad neretai būna kitaip. Tačiau tikriausiai visi sutiks, kad vyro elgesys su žmona, savo vaikų motina, yra tikroji gyvenimo mokykla. Jei jis yra pagarbus, ramus, kūrybingas ir sutampa su tariamais žodžiais, vaikai turi didelę laimę augti ir bręsti darnioje šeimoje. O kad tėčiai žinotų, kokie jie svarbūs savo vaikams nuo pat gimimo akimirkos! Tuomet nepalyginamai daugiau skirtų jiems laiko. Ir netruktų pajausti dėkingą ir prieraišų sūnaus ar dukters žvilgsnį, už kurį nieko tikriausiai gyvenime nėra svarbesnio.

Tėvo dienos proga skaitykite kun. Vytauto Skipario homiliją, pasakyta Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje Upynoje 1986 m.

MŪSŲ TĖVAS

Pirmasis birželio mėnesio sekmadienis yra skiriamas Tėvo dienai. Daugelis tėvų nusipelnė, kad būtų šią dieną pagerbti. Dievas paliko žmonėms nedaug įsakymų – tik dešimt. Visi jie tokie trumpučiai ir tik jų laikydamasis žmogus gali tobulėti ir pasiekti amžinąją laimę. Vienas tų įsakymų – ketvirtasis – reikalauja gerbti savo tėvą ir motiną.

Jau nuo senų laikų tėvo pareigos buvo laikomos šventomis, garbingomis ir labai atsakingomis. Tėvas visada rūpinosi ne vien materialiniu, bet ir dvasiniu bei doroviniu savo vaikų gyvenimu. Tėvas puoselėdavo gražias religines ir tautines tradicijas. Juk šeimoje prasideda vaiko kelias prie Dievo arba be Dievo. Tačiau tėvas pats pirmas turi gerai žinoti kelią, kuriuo skatins vaikus siekti dvasinio tobulumo ir dorovės. Šviesiai savo tėvą prisimena Justinas Marcinkevičius savo knygoje „Dienoraštis be datų“. Jis rašo:

„Greitai temsta. Pro langą jau mažai ką įžiūriu. Girdžiu, kaip tėvas priemenėje daužo nuo klumpių sniegą – grįžta, pašėręs gyvulius.

Neskubėdamas uždega žiburį, ištraukia iš po balkio kantičkas ir sėdasi užstalėje. Visa tai panašu į kažkokias apeigas, pilnas gilios prasmės. Dabar tėvas pašaukia vaikus, ir mes sėdamės šalia jo, aplink stalą. Tėvas kvepia tvartu ir dobilais. Aš glaudžiuosi prie jo šono...

Tėvas ilgai varto kantičkas, persižegnoja ir užveda giesmę. Gryčia tartum netenka sienų ir lubų – į ją nusileidžia žilabarzdis Dievas Tėvas, mušamas ir stumdomas, ateina su kryžiumi Kristus, mažais sparneliais plazda angelai, tartum kaimynai ant ilgo suolo susėda visi apaštalai ir šventieji. Tėvas gieda iš senų kantičkų, krūpčioja palubėje lempa, kada kartodami posmą, mes visi užrinkame:

Matė kalną Kalvarijos,

Graudžias ašaras Marijos...

Ir aš viską matau. Ant molinės aslos vyksta pirmoji mano drama, sodrus tėvo balsas pasakoja pirmą mano epą...“

Turėdamas nuo pat vaikystės tokį tėvo pavyzdį, Justinas Marcinkevičius išaugo visų gerbiamu žmogumi, mūsų tautos pasididžiavimu.

Ypatingai tamprus ryšys visada yra tarp gero tėvo ir vaiko. Šią, Tėvo, dieną, pagalvokime apie savo tėvą. Prisiminkime giliomis raukšlėmis išvagotą jo veidą, pražilusius plaukus, nuo darbo sugrubusias, pūslėtas rankas. Prisiminkim jo rūpestį savo vaikais, su kokia meile buvome auginami ir globojami. Ir vėl norisi pacituoti Justino Marcinkevičiaus prisiminimus apie savo tėvą:

„Labai ryškiai prisimenu įvykį, kuris ilgą laiką buvo jausminiu mano pareigos turiniu. Mokiausi tada, rodos, antroje gimnazijos klasėje. Tėvai nuomavo man kambarį miestelyje ir jo šeimininkei pristatydavo maistą. Buvo vėlyvas ruduo. Nežinau kodėl, tačiau tėvai tada laiku nepristatė šeimininkei maisto produktų, ir kitą rytą aš valgiau kito, ten gyvenusio, moksleivio duoną, tepiau jo sviestą. Buvo baisiai gėda, aš pykau ant namiškių, kad jie laiku nepasirūpino manimi.

Grįžęs iš mokyklos, radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos, sviesto galą, pasėdėjo kiek su manimi ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėjau prie lango, mačiau, kaip tėvas nusiavė batus ir, gūždamasis nuo lietaus, basas nušlepsėjo šaligatviu. Kambaryje buvo sausa ir šilta, žinojau, kad vakarienei turėsiu savo duonos, o vis tiek galvojau apie einantį į namus tėvą – sušalusį, perlytą. Pajutau, kad tėvas tik todėl nusiavė batus, jog aš galėčiau vaikščioti apsiavęs. Širdį perliejo nenusakoma žodžiais meilės ir dėkingumo banga, ir mano šeimininkė niekaip negalėjo suprasti, ko aš verkiu stovėdamas prie lango.“

Šventasis Raštas pristato mums Dievą, kaip mūsų Tėvą. Kristus pamokė mus kreiptis į Dievą pačiais šilčiausiais žodžiais: „Tėve mūsų!“ Dažnai žmogui iškyla klausimas: „Jei Dievas yra mūsų Tėvas, kodėl tiek skausmo ir blogio pasaulyje? Kaip Tėvas gali leisti vaikams taip kentėti?“

Pažvelkime į Jėzų. Kodėl Kristus neiškėlė tokio klausimo, kai Jam teko kentėti? Kokie neišmatuojamai skaudūs fiziniai ir dvasiniai kentėjimai buvo Jo kryžiaus kelyje ir, lyg didžiausio nusikaltėlio, mirtis ant kryžiaus. Bet Jėzus nekėlė klausimo, kodėl Dievas jam leido tiek daug kentėti?

Todėl ir mes, jeigu norime sekti Kristaus keliu, neturėtume kelti šio klausimo. Prisiminkime, kai buvome maži, mums atrodė, kad tėvas mums buvo per griežtas, nepildė visų mūsų užgaidų, kartais bardavo ar bausdavo. O štai dabar, tikriausiai, galvojame kitaip. Kaip gerai, kad mūsų nelepino, kaip gerai, kad griežta tėviška meile mus auklėjo, kaip gerai, kad tapome žmonėmis.

Lygiai taip pat tikint ir pasitikint Dievu, galima drąsiai priimti skausmą ir jį iškęsti. Tvirtai tikinčiam žmogui skausmas ir kančia nėra nepakeliami, nes jis žino, kad kančioje yra ne vienas. Dievas yra su juo. Kaip mažas vaikas, esant šalia tėvui, nebijo naktį būti miške ar nuvestas pas gydytoją jaučiasi drąsiai ir tvirtai. Vaikas žino, kad tėvas neleis jo skriausti. Gal ir teks truputį pakentėti, bet tėvas yra šalia.

Daugelis esame girdėję tėvo žodžius, kai ko nors užsimanydavome: „Pakentėk, vaikeli, apseik be to. Gyvenime dar ne tiek teks kentėti. Nugalėk savo norus, mano vaikeli.“ Ir tai tėvas ištardavo ne dėl to, kad būtų žiaurus ar nemylėtų vaiko, bet norėdamas, kad vaikelis išmoktų nugalėti savo norus ir taptų tvirtos valios žmogumi.

Tikėjimas į Dievą yra žinojimas, kad yra tvirta atrama, į kurią galime remtis, kai aplink naktis ir siaučia gyvenimo audros. Šv. Augustinas savo „Išpažinimuose“ rašo: „Esame silpni žmonių vaikai, bet yra mūsų Amžinasis Tėvas, kuris mokės mus apginti.“ Tokio pasitikėjimo labai stinga pasimetusiam, beklaidžiojančiam, prislėgtam sunkumų šių dienų žmogui. Vaikas, neturįs tėvo, yra našlaitis. Dar didesnis našlaitis yra žmogus, nutraukęs ryšius su Dievu Tėvu.

Rusų filosofas Berdiajevas, ištremtas iš tėvynės, rašė: „Už nieką šiame pasaulyje nenoriu būti išlaisvintas nuo Dievo. Noriu būti laisvas Dieve ir dėl Dievo. Mano siela trokšta laisvės, bet vardan to man geriau sueiti į konfliktą su pasauliu, negu su Dievu.“

Savo sunkioms ir garbingoms pareigoms atlikti pasiaukojantis tėvas visada suras jėgų tikėjime, maldoje, ištikimybėje Dievui. Ir nors kad ir kiek tektų kentėti, reikia suprasti, kad, kaip geras tėvas nesitrauks, nepaliks kenčiančio vaiko, taip ir mūsų visų Tėvas Dievas nepaliks mūsų vienų, kai esame paliesti skausmų ar rūpesčių.

Upyna, 1986 m.

• < Anks
• Kitas >