GALILĖJIEČIŲ

Vasara jau persirito į antrą pusę. Atostogų metas. Tai liudija Vilniaus bažnyčiose į šv. Mišias ateinantis mažesnis žmonių skaičius. Tikėtina, kad daugelis tikinčiųjų trokšta girdėti kunigų, paskirtų būti ganytojais, skelbiamą Dievo žodį ir aplanko tėviškės bažnytėlę, Palangos ar kito kurorto šventovę. Maldoje vienijasi su vietos bendruomene. Per Marijos radiją teko girdėti, kad Lietuvoje šiemet gražų 100 metų jubiliejų švęs kelios parapijos, tame tarpe ir Bagotosios parapija. Jos tikintieji, kartu su kunigu, aktyviai dalyvauja bendruomeniniame gyvenime, kuria grožį, dosniai dovanoja kitiems savo talentus, gautus iš Dievo, gausiai keliauja. Kunigui didelė parama, kuomet šalia yra aktyvių parapijiečių šeimų, degančiomis širdimis ir nestokojančių energijos. Tuomet Dievo žodis gali plisti greičiau ir toliau. Būdami bendruomenėje vienas kitą geriau pažįstame, todėl galime esant reikalui padėti, džiaugsme kartu pasidžiaugti, liūdesyje kartu paliūdėti. Juk žinome, kad pasidalijus su kitu džiaugsmo padvigubėja, o liūdesys ir našta sumažėja. Kunigui, kartu keliaujančiam, taipogi tampame artimesni, labiau pažįstami, tuomet mums būna paprasčiau rūpimą klausimą užduoti, o jam išmintingą atsakymą suteikti, neteisingą mūsų supratimą apie Dievą, tikėjimą, gyvenimą pataisyti. Kiekvienam save laikančiam tikinčiuoju verta išdrįsti, pabandyti ieškoti ir radus artimą bendruomenę jungtis prie jos. Kartu su ja augti, bręsti ir artėti Dievo link.

Užbaigai savo pamąstymų išdrįsiu dar vieną mintį suguldyti. Ar mes, tikintieji, atostogas ir joms skirtus pinigėlius planuojantys iš anksto, prisimename savo pareigą pagal galimybes nuolat remti Bažnyčią ir Dievo paskirtuosius mums ganytojus? Ar neužmirštame, kad tik būdami solidarūs ir atsakingi savo žodžiuose, o dar daugiau veiksmuose, liudytume tikrąją Dievo karalystę, prasidedančią jau čia – žemėje. Ir ne tik nuoširdžiai džiaugtumės turintys ištikimą ganytoją, bet pasirūpintume, kad jis nestokotų būtinų kiekvienam dalykų.

Palaimingų kiekvienam skaitančiajam atostogų, gaivinančių kūną ir stiprinančių dvasią!

ŠVIESA IR TIESA MŪSŲ GYVENIME

Teko skaityti knygą, kurioje rašoma, kaip mokinys klausia savo mokytojo: „Kas yra šviesa?“ Mokytojas atsako: „Šviesa yra tai, kas šviečia. Pavyzdžiui, saulė šviečia, mėnulis, elektros lemputė.“ Mokinys ir vėl klausia: „Aš ir pats žinau, kas šviečia. Aš noriu sužinoti, ne kas šviečia, bet kas yra šviesa?“ Mokytojas užpyko dėl tokio vaiko užsispyrimo, nes ir pats nežinojo, kas yra šviesa.

Du žodžiai – tiesa ir šviesa – yra labai skirtingi, bet teologine prasme jie yra net labai panašūs, nes turi tą pačią prasmę. Štai: „Atėjo Šviesa į pasaulį ir atnešė tiesą.“ Arba: „Atėjo Tiesa į pasaulį ir atnešė šviesą.“ Abiem atvejais kalbama apie Kristų – Mesiją, apie Jo šviesą ir teisingą mokslą.

Mes, tikintieji, nesigilindami į mokslinius išsireiškimus, žinome, kad tik vienas Kristus yra tikroji Šviesa ir tik vienas Kristus yra tikroji Tiesa. Šventajame Rašte skaitome: „Pabusk, kuris miegi, ir apšvies tave Kristus.“

Apie save Jėzus liudija: „Aš esu Tiesa!“ O kaip dažnai būna, kad žmogaus gyvenime toji Šviesa – Kristus nešviečia, kaip dažnai žmogus nesuranda kelio į Tiesą – Kristų. Neranda atsakymo į jam rūpimus klausimus. Čia atsiveria vienintelis kelias – ieškoti tiesos. Kur? Aišku ne laikraščiuose, skaitant „Komjaunimo tiesą“ ar klausant panašių radijo laidų. Juk būtų kvaila, norint sužinoti tiesą apie kokį žmogų, eiti pas tokį kaimyną, kuris jo nekenčia ir visaip šmeižia. Lygiai taip būtų, jei tikėjimo neaiškumų eitume aiškintis ten, kur Dievas nekenčiamas, kur iš Jo šaipomasi.

Neverta ieškoti tiesos pas tą, kuris nieko apie tai nenusimano. Kartais daroma klaida manant, kad tas žmogus mokytas, jis viską žino ir viską gali paaiškinti. Tačiau kiekvienas protaujantis žmogus supras, kad tas žmogus yra mokytas tik savo specialybėje. Pavyzdžiui, susirgus vaikui, ar eis tėvas klausti patarimo pas matematiką, nors šis ir labai mokytas būtų, tačiau apie mediciną visiškai nieko nenusimano. Galima drąsiai teigti – neis!

O štai, pavyzdžiui, kas liečia tikėjimą, žmogus klauso bet ko, net ir to, kuris yra absoliutus bedievis. Dažnai skaitome laikraščiuose, girdime per radiją, kaip koks nors varganas žurnalistas šaiposi iš Šventojo Rašto. Jis dedasi esąs labai mokytas, viską supranta ir nori tai kitiems perduoti. Gerai liaudis sako, kad „tik kvailiui yra viskas aišku“.

Norint suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą, reikia mokėti hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Reikia mokėti sirų, koptų tarmes. Ir baigus teologijos fakultetą dar vis reikia mokytis ir gilintis. O štai koks nors žmogus pasiklauso to, kuris nieko apie tai nežino, ir jau šaukia: „Aš radau tiesą!“

Ieškoti tiesos reikia eiti pas tą, kuris tą tiesą žino ir nori pamokyti, bet ne suklaidinti. Nuostabūs žmonės, atverią kitiems žmonėms akis. Jie parodo Šviesą ir prie jos priveda. Ir nelaimingi yra tie, kurie suklaidina žmogų, o ypač jauną. Jiems nėra ir nebus pasiteisinimo nei čia, žemėje, nei Amžinybėje. Jie negalės sakyti, kad nežinojo, buvo suklaidinti, priversti taip kalbėti ar bijojo. Tokiu atveju reikėjo tylėti arba sakyti: „Nežinau.“

Tiesos ieškančiam žmogui reikia geros valios ir noro rasti tą tikrą tiesą. O jeigu nėra geros valios ir einama ieškoti tiesos pas tą, kuris apie ją nieko nenusimano, tada aišku, jog einama padidinti savo abejones, kad dar daugiau nuo Dievo atsitolinus būtų galima drąsiau daryti nuodėmes, o paskui teisintis: „Man taip sakė!“ Tai yra ne tiesos ieškojimas, bet stengimasis nuo jos pabėgti. Ir gali toks žmogus sau teigti ir sakyti, kad jam šviesu, kad jam viskas aišku, nors sėdi tamsiausiame rūsyje, o jo sieloje – tamsu, tamsu...

Mes, tikintieji, savo neaiškumus ir abejones atskleidžiame Dievui tylioje maldoje, prašydami, kad Dievas stiprintų mūsų tikėjimą, duotų šviesos neramumams išsklaidyti, atskleistų tikrą ir amžiną tiesą ir kad Šviesa ir Tiesa mūs kelius lydėtų.

Upyna, 1984 m.

• < Anks
• Kitas >