GALILĖJIEČIŲ

Šv. Petro Sosto šventės proga noriu pasidžiaugti ne tik mūsų bendruomenės sesės Vilniaus universiteto profesorės Gražinos S. maža studija apie šią šventę, bet ir kitų bendruomenės narių gražiai parengtomis bei mus visus praturtinusiomis apaštalų laikų šventųjų biografijomis. Stebėsime ir toliau Galilėjiečių bendruomenės svetainės padangę ir lauksime pasirodant naujų šviesulių.

Kaip supratau iš atgarsių, ši iniciatyva netapo sunkia bei varginančia, bet nešančia daug džiaugsmo, nes bendruomenės nariai, rengdami straipsnius apie šventuosius, atranda daug naujų, įdomių, nežinotų dalykų bei faktų apie juos, praplečia savo pažinimo akiratį ir, iš arčiau pažinę šventuosius, užsidega ryžtu dar uoliau sekti Kristų.

Šios šventės proga ir aš norėčiau pasidalinti mažu atradimu (ikikrikščioniška šios šventės priešistore), kurį aptikau beskaitydamas ką tik pasirodžiusią knygą Atlante storico della liturgia.

Šv. Petro Sosto šventė yra viena iš tų, kurios pradėtos švęsti IV amžiuje, siekiant sukrikščioninti pagoniškas romėnų šventes. Romėnai turėjo paprotį vasario 22 d. švęsti savo protėvių paminėjimo šventę, kuri buvo vadinama Parentalia, šventė būdavo švenčiama aštuonias dienas. Jos metu prie stalo būdavo paliekama tuščia kėdė, kaip simbolis atskirų bei visų protėvių, ir valgomas ritualinis valgis, vadinamas Charistia arba Cara cognatio (lietuviškai būtų – Brangus giminaitis), prisimenant visus protėvius. Kaip savo knygoje rašo Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje liturgijos istorijos profesorius Keith F. Pecklers, SJ, Romos Bažnyčia, siekdama šiai šventei suteikti krikščionišką turinį, vasario 22 d. ėmė švęsti Šv. Petro Sosto šventę, taip paminėdama mūsų tikėjimo protėvį.

Dar kelios dienos ir Šventasis Sostas bus laisvas, nes popiežius Benediktas XVI šių metų vasario 28 d. 21 val. Lietuvos laiku baigs savo tarnystę ir prasidės Sede vacante (Neužimto Sosto) laikotarpis. Mišių Eucharistinėje maldoje nebebus minimas popiežiaus vardas tol, kol kardinolai, susirinkę į neeilinę konklavą, neišrinks naujo popiežiaus ir mes nesužinosime jo vardo. Šia proga noriu dar kartą pakviesti visus karštai melstis už kardinolų konklavą, kuri rinks naująjį Šventojo Petro sosto įpėdinį, kuriam šiais nelengvais laikais teks tvirtai vairuoti Bažnyčios laivą pro sekuliarizmo uolas, saugoti tikėjimo ortodoksiškumą nuo teologinių skersvėjų, vienyti bei telkti krikščionis, įsivyraujant reliatyvizmui bei individualizmui, uždegti dvasinei kovai moralinio degradavimo bei konformizmo akivaizdoje.

Turbūt ne veltui šių metų vasario 17 d., sekmadienį, popiežius Benediktas XVI po savo, kaip popiežiaus, priešpaskutinės „Viešpaties angelo“ maldos sakė: „Bažnyčia ragina visus savo narius atsinaujinti, ... o tai yra mūšis, dvasinė kova, nes piktoji dvasia nori, kad nukryptume nuo kelio, vedančio Dievo link.“

Daugybė kitų iššūkių, kai taika darosi vis trapesnė ir pasaulis nuolat balansuoja ties branduolinio susinaikinimo riba, užguls naujojo popiežiaus pečius, todėl nepaliaujamai melskimės už Bažnyčią bei visą pasaulį, užtardami jį taip, kaip Abraomas užtarė Sodomą.

„Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ. Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos.“ O Abraomas vėl tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis.“ Bet jis vėl jam kalbėjo, sakydamas: „O jei rastųsi ten keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimties to nedarysiu.“ „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, – jis tarė, – jei aš vėl kalbu. O jei ten rastųsi trisdešimt?“ Jis atsakė: „To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt.“ Jis tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu.“ Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?“ „Jo nesunaikinsiu dėl dešimties,“ – jis atsakė.

Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę“ (Pr 18, 22–33).

• < Anks
• Kitas >