GALILĖJIEČIŲ

Sausio 13-oji, vasario 16-oji, kovo 11-oji – tai dienos, kviečiančios akimirkai sustoti istorijos tėkmėje. Su didele pagarba ir begaliniu dėkingumu prisiminkime tautiečius, kurie savo gyvenimu liudijo begalinę Tėvynės meilę, kurie dėjo visas pastangas, kad galėtume gyventi nepriklausomoje savarankiškoje Lietuvoje.

Tai mūsų knygnešiai, be baimės nešantys lietuviškas knygas žmonėms šviesti, tai mokytojai, kunigai, poetai, dailininkai, kompozitoriai savo žodžiais ir darbais skleidę Tėvynės meilę, tai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašę 20 signatarų, tai mūsų tremtiniai, politiniai kaliniai, išvežti toli nuo savo namų, jėgų išgyventi radę tėviškės ilgesyje, nuoširdžioje maldoje, lietuviškos dainos graudume, eilėraščio jausmingume, tai 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos Valstybės atkūrimo aktą pasirašę 124 signatarai, tai 1991 m. sausio 13 d. kruvinųjų įvykių 15 aukų... visų čia nesuminėsime.

Tik jų dėka šiandien mes gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje, kalbame lietuvių kalba (ar prisimenate – seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas), keliaujame po visą pasaulį, sutinkame naujų draugų įvairiose pasaulio šalyse, tarpusavyje dalinamės patirtimi, profesiniais pasiekimais.

Neužmirškime, kad už laisvę ir taiką visada turime būti dėkingi tai atnešusiems lietuviams. Tautos istoriją privalome išsaugoti ir nenutrūkstamai perduoti iš kartos į kartą.

Ir gerai, kad akyse žvilga ašaros giedant Tautišką giesmę, ir gerai, kad pasididžiavimas užpildo širdį stebint plevėsuojančią Lietuvos vėliavą, ir gerai, kad, grįžus iš svetimos šalies, lūpos taria – visur gerai, bet namie geriausiai.

Branginkime ir mylėkime savo Tėvynę, už kurios laisvę daug žmonių kovojo.

Maironis

LIETUVA BRANGI

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:

Graži tu savo dangaus mėlyne!

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,

Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus Nevėžis

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;

Banguoja, vagą giliai išrėžęs;

Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,

Baltai iš sodų žalių bekyšą!

Tik brangią kalbą tėvų pamynę

Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis

Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,

Ar saulė leidžias, ir vakarėlis

Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba;

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę

Griaudžiai užtraukia "Pulkim ant kelių",

Jausmai bedievio vėl atsidarę

Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai!

Ne veltui bočiai tave taip gynė,

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

• Kitas >