GALILĖJIEČIŲ

Šiais mokslo metais kartu su nedidele ištvermingųjų Šv. Kazimiero bažnyčios lankytojų grupele skaitėme Evangeliją pagal Morkų lectio divina būdu. Aš pati bandžiau sau sudėti Jėzaus paveikslą iš mažų Evangelijoje atskleistų detalių, kaip menininkas stengiasi sudėti mažus, spalvotus vitražo stikliukus į vieną visumą, kad būtų gražus paveikslas. Maldoje siekiau įsižiūrėti į Jėzaus Veidą, sklidiną gerumo. Ir Jo akis, kupinas meilės ir gailestingumo. Jėzaus Veido išraiška man atrodė labai skirtinga: rūsti, kai tekdavo kalbėti su fariziejais, pilna kantrybės ir atlaidumo ne viską suprantantiems mokiniams, kupina užuojautos ligoniams ir vargšams. Ir man, kaip tiems fariziejams, tekdavo kartais išgirsti Jo piktokus žodžius ir regėti rūstų Veidą. Neretai, kai tai suprasdavau, ašarom plaudavau savo kaltes ir jas išpažindavau tardama: „Jėzau, pasigailėk, atleisk, prikelk mane ir duok jėgų eiti į Dangaus Karalystę keliu, kokiu ėjai Tu.“ Tik leisk stipriai įsikibti į Tave, kad pasiekčiau tikslą. Ir darbuočiausi Tavo garbei, kur tik galiu. Bažnyčioje ar darbe, tarp artimųjų ir pažįstamų, šlovindama Tave visa širdimi. Dėkoju už malones ir prašau, kad ir kitiems, kuriuos savo gyvenimo kelionėje sutinku, padėčiau Tave pažinti ir pamilti. Taip pat noriu visiems sutiktiesiems padėti suprasti, kad gyvenimas – tokia brangi Tavo, Dieve, dovana, yra trapus ir taip greit praeina. Kaip parašyta psalmėje: „Septynias dešimtis metų gyvenam, o jei tvirtesni – tai aštuonias...“

Kartais Tavo, Jėzau, Veidas man atrodydavo pilnas skausmo, kenčiantis, bet ramus. Esu dėkinga Tau už galimybę geriau įsijausti į Tavo kančios, mirties bei Prisikėlimo slėpinį. Tu gerai žinai, kad šįmet Viešpatyje užmigo daug man brangių žmonių, mane pačią vargino ligos, nuovargis, rutina. Dėkoju, kad galėjau mokytis iš Tavęs. Ir vienytis su Tavimi. Tu juk žinai, kad mano gavėnia paprastai būna pripildyta darbų ir rūpesčių, tad daugiau laiko pasitraukti į dykumą ir plačiau pasvarstyti šiuos svarbius klausimus net ir Didžiosios savaitės metu galiu tik labai paviršutiniškai. Visgi toks Šventojo Rašto skaitymas, siekiant intymaus pabendravimo su Jėzumi, reikalavo ir mano asmeninių pastangų. Keldavausi labai anksti ryte, kad, tylų rytmetį pabendravusi su Jėzumi, su Jo pagalba kasdieną rasčiau išeitis ir priimčiau sprendimus, ištverčiau sunkumus, nurimčiau, užsidegčiau. Iš tikrųjų, aš regėjau ir švytintį Jėzaus Veidą, akis, spinduliavusias džiaugsmu ir laime. Ne tik Atsimainymo metu, bet ir tada, kai pati rūpinausi kitais, slaugiau sunkią ligonę ar tiesiog darbavausi dėl kitų gerovės Dievo garbei...

Kartą per savaitę susirinkdavome kartu visi, skaitantys Evangeliją pagal Morkų, kad pasidalintume savo pamąstymais. Dėkoju visiems, kurie mane praturtinote savo įžvalgomis. Kunigas Eitvydas visada stengdavosi atsakyti į mums iškilusius klausimus, pasidalindavo istorinio pobūdžio ir kitokiomis žiniomis. Ačiū jam už tai. Nors mano dėliojamoje Jėzaus mozaikoje dar nemažai broko – baltų stikliukų: neišsipildžiusių troškimų, neišsaugotų malonių... Yra ir juodų, mozaikai netinkančių stikliukų, – tai mano neviltis, nusiminimas, liūdesys ir didžiulis širdies skausmas, kuriuo tik su Jėzumi galiu dalintis... Visgi trokštu pulti į Jo glėbį ir kitąmet toliau dėlioti Jėzaus mozaiką jau pagal kitų evangelistų paskelbtą Džiugiąją Naujieną. Visiems tiems, kurie dar neskaitė glaustos Morkaus paskelbtos Gerosios Naujienos, besibaigiančios eilute: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant...“ (Mk 16, 20a), linkėčiau surasti laiko ir dėlioti savąjį Jėzaus paveikslą, nes visi keliaujam į Jo Artumą. Imkit į savo rankas Evangeliją pagal Morkų ir skaitykit, dalinkitės tarpusavy, palydimi kunigo, kad vis daugiau Jo Veido bruožų būtų mumyse.

Ačiū Tau, Jėzau, kad suteikei jėgų atsiliepti į Tavo kvietimą ir stipriai palietei mane Dievo žodžiu. Ačiū, kad brandini mane, kai širdimi stengiausi apmąstyti Dievo žodį, ir teiki man dvasinių jėgų bei vilties, priimant Tavo planus mano gyvenimui. Ko gero, ne visai tokiam, kokį susiplanuoju pati...

• < Anks
• Kitas >