GALILĖJIEČIŲ

Artėja birželio 14-oj – Gedulo ir vilties diena. Kaip ir kasmet šiuo laiku kunigo Eitvydo pakviesti Galilėjiečių bendruomenės nariai ir bendrakeleiviai ėjome Kalvarijas. Nemažas pulkas jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių, vaikų susirinko šių metų kelionėn.

Prie Marijos sopulingosios koplytėlės kunigas Eitvydas papasakojo Kalvarijų įkūrimo istoriją ir paskatino tolesnį kelią eiti apmąstant brolių sesių pasidalijimus, išsakytus kiekvienoje stotyje.

Lietui lyjant ši kelionė būna skirta atgailai, esant geram orui, koks ir buvo šiemet dangaus dovanotas, ėjome dėkodami ir džiaugdamiesi paukštelių čiulbėjimu, vasaros rūbu pasidabinusia gamta.

Didis Dievas, mūsų Kūrėjas, kalbėjo mūsų širdims, kiekvienam asmeniškai.

Pirmoji stotis „Paskutinės vakarienės kambaryje“. Tikėjimo brolio mintys lydi mus. Leidžiamės akmeniniu keliu. Štai ir Trinapolio bažnytėlė, šalia esantys rekolekcijų namai. Aplanko prisiminimai, juk čia susirenkame kasmet, bent kelioms dienoms, kad atgaivinti ir sustiprinti dvasią, panirti tikėjimo gelmėn. Netrukus prieiname kalno šlaite įrengtas tris Kryžiaus kelio stotis „Prie Alyvų kalno“, „Alyvų darželyje“, „Jėzų suima“. Išklausome sesių, brolių mąstymus. Iki penktosios stoties pavadinimu „Prie Kedrono upelio“ miško keliu teks nueiti ilgėlesnę kelio atkarpą.

Leidomės į pakalnę, kilome į kalną. Jo viršuje esantys stulpeliai kelią padalino į kelias dalis, šalia pūpsojo didelis akmuo. Taip jau atsitiko, kad viena mūsų sesė ėjo širdyje kartodama būsimojo savo apmąstymo mintis... ir užkliuvo už to akmens. Smūgis į stulpelį ir tylūs sesės žodžiai – jaučiu, kad nukrito ranka, tikriausiai lūžo. Visi susirinkome šalia, atskubėjo ir buvusieji priekyje. Kilo mintis, kad esame prie Kryžiaus kelio stoties, kurios neženklina koplytėlė ar vartai. Žmogaus trapumo ir ištikimybės Dievui stotis. Kantrioji sesė dideliame skausme, tačiau pergyvena, kad dėl jos kilo rūpesčių. Raminame ją ir guodžiame. Juk esame trapūs žmonės ir nežinome kada ir kur suklupsime.

Atvažiuoja Greitoji pagalba, gydytoja patvirtina, kad tikrai lūžo ranka ir būtina vykti į ligoninę. Išvažiuojame.

Likusieji tęsia kelionę. Ji tampa kitokia, paliesta ir perkeista skausmo, susitelkimo ir broliškos atjautos.

Prie X stoties, „Jėzus kalėjime“, kunigas perskaitė susižeidusios sesės pamąstymą:

„Viešpatie Jėzau, Tu būdamas nekaltas, kaip nusidėjėlis buvai laikomas surakintas kalėjime, kentėjai už mūsų nuodėmes ir paklydimus.

Viešpatie Jėzau, nutrauk mūsų nuodėmių pančius, išlaisvink mus iš ydų ir padėk pataisyti blogus įpročius, suteik mums tikros, nuoširdžios atgailos malonę, apgaubk mus savo meile. Dėl savo silpnumo dažnai palūžtame, tai įkvėpk mums drąsos Tau tarnauti ir užjaučiamai mylėti. Padėk mums pagelbėti kenčiančiam artimui, jį užjausti ir mylėti.

Apsaugok mus nuo pragaro kalėjimo ir padaryk vertus regėti tavo veidą su visais išrinktaisiais, tegul mano mirties valanda būna džiaugsmingo susitikimo su Tavimi laukimas. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.“

Prie kitos stoties išsakytame mąstyme išgirstame – susižeidusi sesė šiandien eina tikrąjį kančios kelią. Eina kartu su Kristumi. Ne vieno maldininko skruostu nurieda ašara.

Duok Dieve stiprybės mūsų sesei, apgaubk ja savo artume, padėk gydytojams rūpestingai atlikti savo šventą darbą.

Šios kelionės patirtis gyvai palietė mūsų širdis, pripildė gilesnio tikėjimo, suteikė didesnę viltį ir padovanojo  broliškos meilės ir vienybės bei susitelkimo nelaimėje grožį.

Dėkojame kunigui Eitvydui, rūpestingai lydinčiam mus žemiškuoju keliu.

Lenkiame galvas Lietuvos tremtiniams, tvirtu tikėjimu iki galo išstovėjusiems Dievo šviesoje, nepraradusiems žmogiškos širdies ir savo maldomis išprašiusiems laisvės Tėvynei ir jos žmonėms.

Branginkime šią dovaną, nepamiršdami jos ašaromis ir krauju aplaistytos kainos.