GALILĖJIEČIŲ

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų iškilmė. Po šv. Mišių, kurias aukojo kun. Eitvydas Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje, lietui pliaupiant, visų šventųjų apsuptyje, atgailos dvasioje, nešdamiesi širdyse mums brangius mirusiuosius, Dievo malonės paliesti, leidomės procesija į Bernardinų kapines. Kaip visada, sustojome prie kapų koplyčios maldai ir giesmei, žybsint žvakelių žiburėliams tamsoje. Antroji stotis – senosios žydų kapinės. Padedame akmenėlius, uždegame žvakeles. Vėl kunigas pradeda maldą ir giesmę. Meldžiamės už žydų tautą. „Abraomo Dieve, Izaoko Dieve ir Jokūbo Dieve...”, giedam „Ši tamsa jau nėra tamsa, kai Tu šalia, naktis tarsi diena jau nušvito”. Kopiame toliau giedodami. Trečioji stotis – Saulės kapinės. Meldžiamės už protėvius, giedame giesmę. Ketvirtoji stotis – Antakalnio kapinės. Meldžiamės prie Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijos aukų memorialo. Švyti žvakelių jūra, nušvietusi Skausmo Motiną – „Sveika Karaliene, Gailestingoji Motina…”. Penktoji stotis – prie memorialo sovietiniams kariams. Meldžiamės už tuos, kurie nepažino ir nepažįsta Kristaus. Šventieji, užtarkite... Viešpatie, būk gailestingas mirusiems, kad jie danguje galėtų matyti Tavo Veidą.

Visas aštuonias dienas, nuo lapkričio 1 iki 8 d., Bažnyčia meldėsi už mirusiuosius. Mišiose ir mes kiekvieną vakarą meldėmės už juos.

Lapkričio 4 d., šeštadienį, vakare, kun. Eitvydo pakviesti, po Mišių, ėjome į Sentikių, Stačiatikių ir Rasų kapines. Pasukome link Aušros Vartų. Sustojome prie Aušros Vartų Marijos, Gailestingumo Motinos, kad ji savo meile apgaubtų mus ir mūsų artimuosius, kad lydėtų... Oras buvo nuostabus. Pasimeldę Dievo Motinai, jos meilės paliesti, pakylėti, klausydamiesi stačiatikių Vakarinės liturginės valandos, tyliai eidami per stačiatikių kapines drauge širdimi kartodami „Господи, помилуй” („Viešpatie, pasigailėk”), atėjome į Sentikių kapines. Kunigas paaiškino, kad jų kūnai palaidoti taip, kad jie žvelgtų į Kryžių ir į Rytus, į ateisiančią Teisumo Saulę, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Uždegėme žvakeles, kartojome taip vadinamą Jėzaus maldą „Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio” 33 kartus, prisimenant Jėzaus metus. Žvelgdami į tamsoje skendintį Vilnių, kartojome tą mums brangią maldą, kuri taip paliečia protą ir širdį, išveja širdies tamsą, atnaujina malonės gyvenimą. Stabtelėjome prie stačiatikių vienuolių kapų, o prie Motinėlės Sergijos, apie kurią papasakojo sesė Gražina, vėl kartojome Jėzaus maldą rusų kalba. Rasų kapinėse sustojome prie paminklo Signatarams, o po to prie kapinių koplyčios meldėmės prie kun. Čibiro kapo. Artėja Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo 100-metis. Prie patriarcho Jono Basanavičiaus giedojome Lietuvos himną ir Lietuvos dainiaus Maironio "Lietuva brangi... ”