GALILĖJIEČIŲ

2016-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Galilėjiečių bendruomenės nariai dalyvavo įprastinėse keletos dienų rekolekcijose Trinapolio rekolekcijų namuose.

Mūsų vadovas kunigas Eitvydas rūpestingai ruošė mūsų širdžių dirvą, kad Dievo pažinimo grūdas joje tvirtai įsišaknytų ir duotų gerą derlių.

Jis kvietė susimąstyti apie pašaukimą. Dievas kalbina kiekvieną žmogų. Visi esame pašaukti sekti Kristumi. O kad išgirstume asmeninį pašaukimą turime išbūti tyloje, maldoje, pokalbyje. Taip, kaip Senojo Testamento žmonės – Abraomas, pranašai ir kiti, turime būti Dievo akivaizdoje, išmokti Jį išgirsti, klausytis ir paklusti. Turime klausti kaip jaunuolis, prisiartinęs prie Jėzaus klausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Turime kaip Marija sėdėti prie Jėzaus kojų ir klausytis Jo žodžių. Tik tuomet širdies akys praregi, o ausys išgirsta kur link esame kviečiami Dievo.

Skaitėme ir apmąstėme Senojo Testamento ištraukas apie Abraomą ir jo tikėjimą, brolių Kaino ir Abelio istoriją, Jokūbą ir Ezavą, Juozapo istoriją. Pakartojome pasaulio ir žmogaus sukūrimo istorijas.

Visi pranašai klausė Dievo balso. Ar šiandien mes mokame klausytis ir išgirsti? Ar sugebame priimti žodį? Ar mokame atsisakyti savo valios? Ar turime drąsos ir pakankamai ryžto daryti tai, ką Viešpats sako?

Naujajame Testamente ne vienoje vietoje aprašyta kaip Jėzus eina su mokiniais ir aiškina Raštus.

Šventasis Jeronimas sako: „Kas nepažįsta Šventojo Rašto, tas nepažįsta Kristaus“.

Kunigas Eitvydas perspėjo: tik nebūkite rabinais, kurie žino Raštus, bet nelabai tuo gyvena.

O jei Šventas Raštas nekalba mums, nekeičia mūsų gyvenimo, jei mes, sutikę Kristų, tylime, nesidaliname, vadinasi mūsų širdis dar neatverta. Sutikus Kristų neįmanoma tylėti!

Kita rekolekcijų tema buvo gailestingumas – Dievo gailestingumas kiekvienam žmogui ir mūsų, žmonių, gailestingumas. Dievas tikrai nėra abejingas žmogui. Jis visada laukia žmogaus atsigręžimo ir pasiruošęs jam padėti pačiu geriausiu būdu. Daug žmonių nepažįsta Kristaus, nelaukia Jo sugrįžimo ir nežino tikrojo TIKĖJIMO, VILTIES IR MEILĖS gyvenimo skonio bei grožio. Mes negalime būti abejingi tiems, kurie daro blogį, ir džiaugtis tuo, kad mes taip nesiegiame bei didžiuotis „teisuoliškumu“.

Šių laikų žmogus prarado Dievo didybės pajautimą ir nebemato savo nuodėmingumo. Žmogus įtikėjo savo galia ir gebėjimais, visažinojimu ir visavaldyste. Ir ritasi pasaulis milžinišku greičiu savęs sunaikinimo link. Ar mes norime ristis kartu?!?

Kunigas Eitvydas kalbėjo apie gražų krikščionio pašaukimą – palaikyti pasaulį buvime. Ir skatino mus, tikinčius į Dievą, uoliau stengtis geriau pažinti Kristų ir jo mokslą, teikiantį gyvastį ir mokantį mylėti kitus, mokantį atskirti tiesą ir melą, duodantį žinojimą iš kur einame ir į kur einame, kviečiantį būti žemės druska.

Palikę pasaulio triukšmą ir gaudesį džiaugėmės tylia bendryste, skaitėme Šventą Raštą, apmąstėme kunigo Eitvydo žodžius, meldėmės, kad Dievas padėtų suprasti kur link turime eiti ir darbuotis dėl Jo karalystės žemėje plėtimosi.

Po rekolekcijų išvykome namo nešdamiesi širdyje troškimą – padėk Kristau suprasti ir atsiliepti Dievo pašaukimui, kurį gauname kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai.