GALILĖJIEČIŲ

Keliaujame jau gerokai rudenėjančiu Vilniumi – kaip ir kasmet Vėlinių oktavoje, kai prisimename mirusiuosius: Bernardinai, Žydų, Saulės, Antakalnio kapinės... Begalės žvakučių, tyloje ir ramybėje plevenanti šimtmečių dvasia... Mokslo, kultūros, meno, visuomenės veikėjų ir kovotojų kapai; didingi, iškilūs, menantys savo laikmečio tradicijas, įamžinę mums gerai žinomus vardus ir pavardes. Kiti – sakytume, „eilinių“ vilniečių ar kai kurie ir visai apleisti, apgriuvusiais antkapiais. Po kiekvienu – savita gyvenimo istorija. Non omnis moriar – ne visas mirštu. Lieka meilė ir darbai...

Širdį veria masiniai karių kapai, įvairių tautų – prancūzų, vokiečių, lenkų. Karuose žuvę, svetimoje žemėje kaulus išbarstę, neretai tuščių ambicijų, beprasmiškų idėjų aukomis tapę...

Paslaptingas, išdidus vėlyvu vakaru alsuojantis miškas tarp kapinių, regis, irgi mena, kad nėra šioje žemėje centimetro, kur kas nors nebūtų palaidotas. Meldžiamės – ir sustoję, ir tyloje keliaudami – prisimindami visus, vienodai šventoje žemelėje amžino poilsio atgulusius...

„Sveika, Karaliene, Gailestingoji Motina“ – iškilmingai giedame tiems, kurie, būdami taikūs civiliai, toli nuo karo žygių, tapo Nepriklausomybės gynėjais ir kruvino susidorojimo aukomis. Meile savo gyvenimą įprasminę, tikime, kad jie jau regi Amžinojo Tėvo veidą. Jų artimiesiems ir mums, žemėje likusiems tremtiniams, Marijos paguodos, užtarimo ir palydėjimo į dangiškąją Tėvynę prašome...

Juos prisimindami, savo širdyse žvakeles įžiebę - keliaukime, patys stengdamiesi visa statyti meilėje...