GALILĖJIEČIŲ

Vilniaus arkivyskupija pirmą kartą organizavo „Šeimadienį“, kuris įvyko 2015 m. sausio 10-ąją dieną. Jam ruošėsi arkivyskupijos parapijos, vienuolijos, bendruomenės, jaunimo organizacijos, katalikiškos spaudos darbuotojai, katalikiškos mokyklėlės, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Mažoji akademija, Vilniaus piligrimų centras, kitos įvairių tarnysčių organizacijos. Ši šventė vainikavo pasibaigusius Šeimos metus, kuriuos buvo paskelbę Lietuvos vyskupai.

Šeimadienis – tai tikinčių žmonių širdžių dovanojimo šventė, kvietimas visiems – ateikite, pamatykite, sužinokite, išgirskite kuo ir kaip pripildo mūsų, pasauliečių, gyvenimus tikėjimas į Dievą, apie kurį rūpestingai ir ištikimai liudija mūsų Katalikų Bažnyčia per vyskupų ir jų pagalbininkų kunigų atsidavusią Dievui ir žmonėms tarnystę, kuris matomas per tylų, bet tuo pačiu iškalbingą vienuolijų veikimą, per pašvęstojo gyvenimo žmonių tiesumą bei ramybę, per katalikiškų leidinių leidėjų atsidavimą ir pastangas kalbėti įvairiomis gyvenimo temomis, nenuolaidžiaujant brukamam melui bei pamatinių gyvenimo vertybių iškraipymui, per jaunųjų savanorių šypsenas ir nuoširdžią pagalbą jos prireikus.

Galilėjiečių bendruomenei skirtoje aplinkoje įrengta prakartėlė „Megztos Kalėdos“ švelniai kalbino kiekvieną praeinantį mažą ir didelį lankytoją. Sesės svečiams dalijo mažytę „Torą“ – popieriaus ritinėlyje užrašytą Dievo žodį, skirtą šeimos žmonėms, vyrams ir moterims. Ritinėlį čia pat išvyniodavo ir susikaupę skaitė. Ne vienas pasakė – o, tai tikrai skirta man! Nuoširdžiai linkėjome, kad visi Dievo žodį skaitytų dažnai ir juo gyventų. Vaikučius palydėjome prie prakartėlės, kur skrynelėje buvo jiems skirta mažoji „Tora“. Jie ėmė į rankutes ritinėlį, atsargiai išvyniodavo ir skaitė. Dar nepažįstantiems raidžių čia pat pagelbėdavo mamos, tėčiai, vyresni sesės ar broliai. Vaikai dovanų gavo sesių iškeptų žuvytės formos gardžių sausainėlių. Lankytojų akį traukė grupelė bendruomenės narių, apsirengusių Jėzaus laikus menančiais, senovės izraelitų stiliaus rūbais. Vieną sesių vaišino lankytojus duona, duodama jos atsilaužti ir primindama, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).

Atėjusi mūsų jaunoji šeima, Liudas ir Iveta su dukryte Klara, išleido pailsėti seses „izraelites“ ir persirengusi izraelitiškais rūbais jas pakeitė, tapdama gyvu įvaizdžiu šeimos, gyvenančios pagal Šventosios Šeimos – Marijos, Juozapo ir kūdikėlio Jėzaus – pavyzdį. Šventėn atėję kiti galilėjiečių bendruomenės nariai gražiai įsitraukdavo pagalbon priimant svečius, atsakydavo į besidominčiųjų pateiktus klausimus – kas mes tokie, kuo gyvename, kurioj bažnyčioj buriamės.

Esame įvairaus amžiaus žmonės, turintys tikėjimo patirtį gautą iš tėvelių nuo pat vaikystės arba atradę tikėjimo versmę jau būdami suaugę, esame gyvieji Bažnyčios akmenys, krikštu gavę tikėjimo dovaną, ją branginantys ir besistengiantys savo gyvenimą grįsti evangelinėmis vertybėmis. Kasdieninis Dievo žodžio skaitymas, jo apmąstymas, Dievo valios ieškojimas ir stengimasis ją vykdyti, gilinimas į Šventąjį Raštą, tarnystės grupelėse, bendruomenės narių susirinkimai, vasaros rekolekcijos Trinapolio vienuolyno prieglobstyje, birželio mėnesį ėjimas Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu, o spalio mėnesį Rožinio slėpinių keliu Guronyse bei nuolatinis itin atsidavusio kunigo Eitvydo palydėjimas plečia mūsų bendruomenės narių širdis, padeda mums gyventi remiantis į tvirtą, tikrą ir patikimą tikėjimo į Dievą pagrindą. Jėzaus pagauti, į Jį žvelgdami, bendruomenės dvasios tėvo kunigo Eitvydo kantriai ir rūpestingai globojami kartu einame Išganymo keliu.

Graži šventė baigėsi, kuri uždegė dar uoliau eiti tikėjimo keliu, iš visų jėgų ir visa širdimi mylėti Dievą, išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti paskui Kristų, stengiantis gyventi Jo parodytu pavyzdžiu, rūpinantis, kad mūsų žodžiai bei darbai neprasilenktų, ir budriai laukti pažadėtojo Jėzaus sugrįžimo, vis keliant žvilgsnį į dangų, kaip anų laikų galilėjiečiai.

Kviečiame visus, norinčius giliau pažinti tikėjimą ir juo gyventi, ieškoti bendruomenės ir jungtis prie jos. Būdami bendruomenėje padedame vieni kitiems stiprėti ir atsilaikyti įvairiose gyvenimo audrose.