GALILĖJIEČIŲ

Lapkritis prasideda Visų Šventųjų paminėjimu ir mirusiųjų pagerbimo diena Vėlinėmis. Šios dienos kviečia mus nurimti, atsitraukti nuo kasdienybės rutinos, rūpesčių, pristabdo nuo vis didėjančio tikslų ar norų skaičiaus.

Pirmąją dieną prisimename šventuosius, kadaise vaikščiojusius ta pačia žeme kaip ir mes. Jie savo gyvenimu ir darbais liudijo Dievo visagalybę bei Jo didelę meilę savo kūriniui – žmogui. Koks didis šventųjų grožis, koks galingas jų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu! Tai Jis rodė jiems kelią, kvietė, siuntė, stiprino ir davė išminties bei jėgų. Mokė mylėti, apsčiai mylėti kiekvieną sutiktą žmogų, o ypač vargingą, nuskriaustą, ligotą, esantį paribėje, atstumtą. Šventųjų gyvenimai, jų darbai, subrandino gerus vaisius, ir šiandien mums yra gyvas liudijimas, kad Dievas visada laukia kiekvieno mūsų ir yra atpažįstamas. Dabar jie tikrai užtaria mus mūsų reikaluose iš aukštybių. Verta yra ieškoti Dievo, atsiliepti Jam ir kasdien gyventi gyvame santykyje su Juo, nes tik tokiu būdu tampame žmogiškesni, gebantys labiau nesavanaudiškai mylėti, pradedame labiau stengtis, kad mūsų žodžiai ir darbai kuo labiau derėtų, daromės pajėgesni perduoti Evangelijos žinią jos nežinantiems.

Per Vėlines einame į kapines aplankyti savo mirusių artimųjų, pažįstamų. Jų šiandien nėra šalia, negalime apsikabinti, prisiliesti. Tačiau bendravimas iš tiesų nenutrūksta, jis tęsiasi. Tik jis kitoks, tačiau tikrai gyvas, dvasinis.

Tradiciškai Vėlinių dieną po šv. Mišių kunigas Eitvydas su galilėjiečiais ir bendrakeleiviais išsiruošėme kelionei per kapines. Džiaugėmės, kad šiemet lapkričio švenčių dienomis toks gražus ir gan šiltas oras. Apskritaveidis mėnulis apšvietė mums kelią kaip žibintas. Degančių žvakelių jūra ženklino pirmą mūsų stotelę – Vilniaus stačiatikių kapines. Ramybė ir iškalbinga tyla gaubė mus. Suvokimas, kad viskas Dievo rankose, buvo regimas ir net apčiuopiamas. Nuo pradžių iki pabaigos. Gimimas ir mirtis. Iš dulkių atsiradę, dulkėmis ir pavirsime. Tačiau kaip ir iš Dievo išėję, Jo sukurti, pas Jį ir grįšime. Kokie grįšime – supratę ir priėmę dovanotą įvaikystę, geri vaikai ar nelabai – iš esmės priklausys nuo mūsų asmeniško kasdienio pasirinkimo mylėti Dievą ir artimą ar nusigręžti. Aplankėme vienuolės Sergijos gražiai sutvarkytą kapą ir prisimindami jos gyvenimą kunigo Eitvydo pasiūlymu 33 kartus (kaip Jėzaus amžius) sukalbėjome tradicinę stačiatikių maldą „Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Apie šią Vilniuje gyvenusią stačiatikių atsiskyrėlę vienuolę, pas kurią atvažiuodavo žmonės iš įvairių šalių ir tarybiniais laikais, prieš keleris metus sužinojome tiesiogiai iš jos mokinių, sutiktų vaikštant šiose kapinėse.

Toliau pasukome Rasų kapinių link. Jose palaidota daug garbingų Lietuvos žmonių – visuomenės veikėjų, rašytojų, gydytojų, menininkų, kompozitorių. Iš toli matėsi tūkstančių tūkstančiai žvakių žiburėlių, uždegtų žmonių, atėjusių pagerbti amžinybėn išėjusių artimųjų. Sustojome prie koplyčios. Šalia jos palaidotas šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Kristupas Čibiras, joje tarnavęs 1924–1942 m. ir žuvęs pirmojo bolševikų bombardavimo metu. Netoliese, kitoj keliuko pusėj, lietuvių visuomenės veikėjo, pirmojo „Aušros“ redaktoriaus, nepriklausomybės siekėjo, mokslininko, gydytojo Jono Basanavičiaus kapas. Sustoję puslankiu sujungėme abu kapus sugiedojome „Sveika Karaliene“ ir kaip padėką sudainavome Maironio „Lietuva brangi“. Tyliai nuvilnijo daina – graži tu, mano brangi Tėvyne... brangi, tiek vargo, kančių prityrei... Atėję keli vėlyvi lankytojai stabtelėjo ir tylomis jos klausėsi.

Po to nuėjome prie daug Lietuvai nusipelniusios garsios Vileišių šeimos kapavietės. Aktyvūs visuomenės veikėjai broliai Antanas, Jonas, Petras nenuilstomai darbavosi dėl Lietuvos nepriklausomybės ir žmonių gerovės. Kunigas Eitvydas papasakojo, kad jie daug prisidėjo prie to, kad Vilniaus okupacijos metais šv. Mikalojaus bažnyčioje būtų išlaikytos pamaldos lietuvių kalba.