GALILĖJIEČIŲ

Ir vėl rugpjūtis... Kai dangus žvaigždėmis laisto žemę, sodai svaigina nokstančių obuolių aromatu, o žemdirbiai skaičiuoja naująjį derlių, ir mes – galilėjiečiai – su bendrakeleiviais ir bičiuliais kaip ir kasmet pasitraukėm į dykumą patikrinti savo sielų “derliaus”. Jau tapo būtinybe bent kartą per metus sustoti, vienuolyno tyloje geriau įsiklausyti gal jau ir į priblėsusį mūsų Viešpaties balsą, atidžiau įsižiūrėti po gyvenimo kelio dulkėmis bepasislepiantį Jo Veidą, atsigręžti atgal, patikrinti, ar nepasiklydome pasaulio ir savo širdžių labirintuose, pasišildyti ir atgauti jėgas Jo Meilės spinduliuose.

Ir šiais metais trimis srautais traukėme į Trinapolio rekolekcijų namus.

2012 m. rugpjūčio 19 d. rinkosi Galilėjiečių bendruomenės nariai. Rekolekcijų ir bendruomenės vadovas kunigas E. Merkys pakvietė prisiminti pernai visus “mokslo” metus skaitytą Pauliaus Pirmąjį laišką korintiečiams, kuriame šv. Paulius kalbėjo ir apie dvasines dovanas – charizmas. Charizmos neišnyksta, jos evoliucionuoja. Dvasia veikia, ir dabar pašaukiami eiliniai žmonės “nuo tinklų, nuo bandos” – bet kas ir bet kada. Tikintieji įvairiai atliepia į Jos veikimą. Formuojasi įvairios pašvęsto gyvenimo bendruomenės, būriasi pasauliečiai, trokštantys gilesnio tikėjimo.

Rekolekcijų pabaigoje vadovas kalbėjo apie mergelių konsekraciją, šio pašaukimo prasmę, skirtumus nuo vienuolinio gyvenimo ir visas rekolekcijas gražiai atvedė prie paskutinio šių dienų akcento, nes po daugelio ieškojimo metų pagaliau išsikristalizavo galutinė bendruomenės vizija, kaip joje turėtų gyventi ir derėti įvairių pašaukimų bei luomų žmonės. Mūsų dvi sesės, jau prieš 15 ir 11 metų padovanojusios savo širdis Kristui, viešai įteisino tai, ką buvo vienaip ar kitaip pažadėjusios Viešpačiui. Meldėme joms stiprybės, nes pašaukimas gyventi skaistybėje – ne tik celibatas, o kvietimas siekti nepadalytos širdies tyrumo, o tai – viso gyvenimo uždavinys.

Susikaupimo dienas baigėme šv. Mišiomis, dėkodami Dievui už šias palaimingas dienas, už visus, petys į petį ištvermingai keliaujančius drauge, meldėme Dangaus malonių mūsų bendruomenės vadovui kunigui Eitvydui už jo nuoširdų, nepailstantį tėvišką rūpestį ir prašėme, kad Viešpats visiems mums suteiktų jėgų būti laimingiems savo pašaukime ir skleisti Dangaus meilę aplinkiniams. Tad, kaip kunigas Eitvydas sakė, eikim, žiūrėdami į priekį, į Dangų, į Dievą, nesidairydami nei į šalis, nei atgal, ir tenenutyla mūsų širdyse rekolekcijų metu paminėtas šis garsus senovės posakis: “Svarbiuose dalykuose – vienybė, abejonėse – laisvė, o visame kame – meilė”, kurį mėgo kartoti popiežius Jonas XXIII ir dažnai kartoja mūsų dvasios vadovas.

Rugpjūčio 23 d. vakare šv. Mišiomis prasidėjo „Krikščioniško gyvenimo dienos”. Kaip ir visuomet, į jas susirinko mūsų bendrakeleiviai, katechumenato, Šventojo Rašto grupelių nariai, bičiuliai – visi, trokštantys irtis į gilumą.

Kunigas E. Merkys supažindino rekolektantus su Jėzaus gimtosiomis vietomis, Jo pėdomis atvedė į Jeruzalę, Alyvų kalną, Golgotą ir džiugų Prisikėlimo rytą. Popietinėse konferencijose kalbėta apie maldą: izraelitų, Jėzaus, Bažnyčios maldą, krikščioniškąją Valandų liturgiją.

Šv. Mišiomis baigėsi Kafarnaumo dienos. Dėkingomis širdimis giedojome, dėkodami Dievui už Jo meilę, džiaugsmą. ŠALOM!!!

Rugpjūčio 26 d. po šv. Mišių į rekolekcijų namus atvyko Dvasinių pratybų pagal Ignacą dalyviai. Pašurmuliavus besiskirstantiems “kafarnaumininkams”, netrukus užsidarė rekolektantų kambarėlių durys ir vienuolyną apgaubė tyla. Ir rekolekcijų dalyviams, ir jų vadovui kunigui Eitvydui, ir sesėms, patarnaujančioms virtuvėje, prasidėjo intensyvi, šešias dienas trunkanti malda. Sielos stygos įtemptos maksimaliai: reikia atverti širdį Viešpačiui, pajusti Jo meilę, Jo valią, pasirinkti gyvenimo kryptį ir ryžtis, iškėlus rankas kaip Mozei, bet kokia kaina stengtis išstovėti ten, kur Viešpats pastatys.

Telaimina Viešpats visus, nuo šio Taboro kalno besileidžiančius į pasaulį, teneišblėsta Jo padovanota šviesa ir malonė.