GALILĖJIEČIŲ

„Nusiaunu batus – savo ambicijas,

nusisegu laikrodį – savo planavimus,

nusiimu akinius – savo pažiūras,

atiduodu rašiklį – savo darbą,

atiduodu raktus – savo užtikrintumą,

            kad pasilikčiau tik su TAVIM,

            vieninteliu mano Dievu.

O po susitikimo...

Užsisegu savo laikrodį, kad gyvenčiau Tavo laiku,

apsiaunu savo batus, kad sekčiau Tavimi,

užsidedu savo akinius, kad galėčiau kontempliuoti Tavo pasaulį,

įsidedu savo rašiklį, kad galėčiau užsirašyti Tavo žodžius,

pasiimu savo raktus, kad atidaryčiau Tavo duris.“

/Graham Kings/

Įsisukę į kasdienybę, pamažu užsidarome savo buityje, susiaurėja mūsų žvilgsnis, o nesibaigiantys darbai, vis didėjantys lūkesčiai, užsibrėžti (per) dideli žemiški siekiai, neretai kvailas užsispyrimas – visa tai ima mus riboti. Netyčia, to nenorėdami, nepastebimai išbarstome savo prioritetus, griebiamės tai šio, tai ano – įvairių smulkmenų – nebepajėgdami matyti bendro vaizdo. Imame stigti ramybės, kantrybės, meilės, drąsos ir jaučiamės vis mažiau laimingi. Laimei, tokiais atvejais turime išeitį – sielos reabilitaciją dvasinėse sanatorijose. Čia ne tik sulėtėjame, atsipučiame, iš naujo surikiuojame visus savo reikalus pagal svarbumą, bet taip pat ūgtelime dvasiniame gyvenime: esame apšviečiami naujais Dvasios spinduliais, atrandame naujas gaires, o kartais – net visiškai naują kelią. Tai vadinama rekolekcijomis.

Kaip ir kiekvieną rugpjūtį, kunigas Eitvydas visas dvi savaites praleido Trinapolio rekolekcijų namuose Vilniuje, su ištroškusiais dvasinės atgaivos. Pirmąsias kelias dienas prie Gyvojo vandens šaltinių jis lydėjo galilėjiečius. Galilėjiečiai per bendruomenės rekolekcijas laikosi tylos, vieni kitiems – net tarnaudami virtuvėje – ištiesia ranką nebyliai, žodį tardami tik būtiniausiu atveju, kad netrikdytų savo ir kitų vidinio susikaupimo, kad neužgožtų Dievo balso. Tokioje išorinėje ir vidinėje tyloje Jo balsas, rodos, net aidi. Koks paradoksas – nutilę imame geriau pastebėti kito poreikius. Vėliau vyko Kafarnaumo rekolekcijos, kurių metu kunigas nuotoliniu būdu visus norinčius kvietė pakeliauti Jėzaus įmintomis pėdomis, Jeruzalės gatvėmis. Jis išsamiai ir vaizdžiai pasakojo apie Jėzaus laikų Jeruzalę, to meto kultūrą, tradicijas, net gamtą. Tai puikus būdas susipažinti ir pakeliauti po Pažadėtąją žemę tiems, kas neturi galimybių iš tiesų ten nuvykti. O vėliau, skaitant Evangeliją, tai padeda pasijusti įvykiu dalyviu, geriau suprasti Jėzaus mokymą, palyginimus, to meto žmonių mąstyseną.

Antroji savaitė tradiciškai buvo skirta šv. Ignaco Lojolos dvasinėms pratyboms. Šiose rekolekcijose, kaip įprasta, buvo labai ribotas skaičius dalyvių. Čia laikomasi absoliučios tylos, su rekolektantais ir jiems tarpusavyje griežtai siūloma nesikalbėti. Tai visiško atsiskyrimo, užsidarymo „savo kambarėlyje“ metas. Tik kartą per dieną dalyviai pusvalandžiui susitinka su rekolekcijų vadovų, kad jis kiekvieną asmeniškai palydėtų šių nelengvų dvasinių pratybų keliu. Toje tyloje mokoma atskirti Dievo balsą nuo dažnai užmaskuoto, prisitaikančio, daug įvairių kaukių turinčio Piktojo balso.

Dvi paskutines rugpjūčio savaites Galilėjiečių bendruomenės vadovas, kunigas Eitvydas ir kelios galilėjietės tarnavo visiems atvykusiems rekolekcijų dalyviams, broliams ir seserims Kristuje, aukodami savo laiką bei dvasines ir fizines jėgas. Tokiu būdu – padėdami augti kitiems – augame patys. Stiebiamės link dieviškų Aukštybių praktikuodami gailestingumo darbus ir meilę artimui.